Kai sutema nusileido ant miesto, gatvių žibintai suspindo blankiomis, geltonomis švieselėmis, gausus būrelis patraukė senosios Jonynų sodybos link. Atviri varteliai kvieste kvietė užeiti. Lange švieselė. Rodos, viduje šilta ir jauku, iš kamino verpetais ritosi balti dūmai.
     Ne, tai nėra ištrauka iš pasakos ar kito meninio kūrinio. Tai gruodžio 14 dienos vakaro pastebėjimai, laukiant svečių Antano Jonyno memorialiniame muziejuje. Proga susirinkti tikrai svarbi – Antanui Jonynui 88-eri. Būtų buvę. Tačiau tą vakarą jis iš tikrųjų su mumis buvo. Jį girdėjome garso įraše, poetas kalbėjo apie poezijos ir muzikos santykį, prisipažino nesąs muzikas, tačiau jam su ja teko nuolat susidurti, ypač daug reikšmės turėjo mokslai Kauno aklųjų institute, kur „nuolat skambėdavo pianino garsai“. Minėjimas ilgai netruko, tačiau teigiamų emocijų pakako kiekvienam atvykusiam. Renginys prasidėjo poeto eilėmis, kurias skaitė Krokialaukio Tomo Noraus-Naruševičiaus vidurinės mokyklos mokinė Rūta Viskantaitė. Putinų gimnazijos mokinė Evelina Nedzinskaitė, tyliai vinguriuojant gitaros melodijai, skaitė sonetus „Bėgantis laikas“. Visus užbūrė švelnus Rasos Stanevičiūtės balsas, rusų baladė „Gervės“, versta mokytojo Jono Šukio, o Dzūkijos krašto poetės Aldonos Sabonytės-Kazlauskienės eilėraštis „Išeinu“ virto daina. Smalsiausia buvo išgirsti Dovydo Žvinakio pirmąkart viešai skaitomas eiles, kuriose romantiniai, poetiniai vaizdiniai persipina su buities detalėmis ir taip sukuria humoristines situacijas, bylojančias apie rimtas, gyvenimiškas patirtis. Galiausiai prieš žiūrovus stojo šauni Putinų gimnazijos grupė: balsingieji Evelina Rožkovaitė ir Rimtautas Balevičius, gitaristės Petronėlė Asadauskaitė ir Ugnė Pocevičiūtė, o būgnelį mušė Mindaugas Vaina.
    Po renginio skirstytis neskubėjome – svečiai apžiūrėjo ekspozicijas, o bendravimas ir karštos arbatos puodelis neleido sušalti netgi sukant namų link.