Rodos, dar visai neseniai gatvėmis vaikščiojo tiesūs, stačiakampiai siluetai. Krimplinas, kartūnas ir kitos iki skausmo žinomos medžiagos dar iki šiol kur nors sušmėžuoja. Rodos, ir vaikystė buvo spalvingesnė, juk kiekvienas pamena savo mylimiausią ryškiai raudoną, mėlyną arba žalią paltuką, suknelę ar kelnytes, kurios papuoštos ančiuko, drugelio, gėlytės aplikacija. Kiekviena moteris sėmėsi patarimų įvairiais gyvenimo klausimais iš „Tarybinės moters“, „Moters kalendoriaus“ arba „Šeimos kalendoriaus“. Tuometinis mados žurnalas „Banga“, leidžiamas Vilniaus mados namų, buvo tas švyturys, kuris ne tik švietė į madingiausią pusę, bet buvo ir įkvėpimo šaltinis.
Štai ir netikėk atsitiktinumais – visai neseniai per Lietuvą nuskambėjo Aleksandro Vasiljevo atvežta paroda „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada“, kurioje eksponuojami haute couture drabužiai.  Idėjos, gimusios panašiu metu. Tiesa, jos panašios tik dėl eksponuojamo objekto – drabužio. Alytaus kraštotyros muziejuje (Savanorių g. 6) sausio 24 dieną atidaryta drabužių paroda „Ir aš ten buvau, tarybinį rūbą vilkėjau“. Kam nors tai sukels vaikystės, jaunystės nostalgiją, o kam nors tai bus pirmoji pažintis su dar nematytais drabužiais, kuriuos nešiojo tėvai ir seneliai. Paroda veiks iki kovo 31 dienos, todėl laiko ją aplankyti turėtų pakakti.
Sovietinis laikotarpis susilaukia vis daugiau istorikų dėmesio. Imamasi tyrinėti įvairias ano meto visuomenės gyvenimo sritis. Gaila, tačiau bent jau kol kas vientisos studijos apie tarybinio laikotarpio madą neturime. Tačiau tai nesutrukdė mums pabandyti pažvelgti į šių drabužių istoriją savaip. Parodoje eksponuojami 7–9 dešimt. sovietinės mados pavyzdžiai. Tai moteriški drabužiai, kuriuos vilkėjo Alytaus apskrities moterys, dirbusios įvairius darbus ir kolūkyje, ir namuose, ir įstaigose, aksesuarai, avalynė, vaikiški drabužėliai. Pateikiamos tų laikų modelių nuotraukos, drabužių eskizai, ištraukos iš žurnalų ir kalendorių, viena įdomiausių parodos detalių – grožio patarimai su gana stipriu moralizavimo prieskoniu. Spauda ir leidžia susidaryti bendrą vaizdą – koks siluetas vienu ar kitu sezonu madingiausias, iš kokios medžiagos reikia siūtis, kokios spalvos tinkamiausios, kaip derinti vieno stiliaus drabužius su kito stiliaus drabužiais. Peržvelgus tuometinę mados spaudą, atsiskleidžia paradoksas – nors ir buvo įvairesnės medžiagos trūkumas, o turima – ir ta vienos spalvos, skaitytojos skatinamos būti originalios. Sovietinė mada – tarsi įrėmintas paveikslas, kuriame keli pagrindiniai štrichai įvairiai derinami gali sukurti neįprastą, nematytą kūrinį.
1973 m. spaudoje štai taip buvo samprotaujama apie madą: Mados keitimąsi galima palyginti su akmens į vandenį metimu: pirmasis ūžtelėjimas, purslai... ir tolyn išsisklaidančios bangos. Paskutinė banga dar nespėja pasiekti kranto, o rato centre viešpatauja rimtis... Kada ją vėl išjudins, iš kur bus mestas kitas akmuo? Aišku viena – žmonės, ypač moterys, visuomet norėjo atrodyti gražiai, todėl ir mada, daugiau ar mažiau, visuomet buvo aktualus reiškinys.
Svarbu pabrėžti, kad sovietmečiu – tais visuotinio deficito laikais – aprangos pasirinkimas parduotuvėse buvo išties skurdus – kelių modelių ir keleto spalvų drabužiai. Ir tie ne itin išvaizdūs. Vienintelė reali galimybė originaliau pasipuošti buvo siūdintis drabužius pačioms. Ilgainiui ši praktika labai išpopuliarėjo. Moterys pradėjo siūtis drabužius pas vietines siuvėjas, o pastarosioms atsirasdavo vis daugiau darbo. Originalesniais audiniais, tiesa, irgi nedažna moteris galėjo pasigirti. Visgi jų gauti buvo įmanoma, pavyzdžiui, Rygoje, Gardine, kituose socialistinio bloko didesniuose miestuose. Nereikia pamiršti ir blato reiškinio. Šiuo būdu moterys taip pat naudojosi, norėdamos gražiau pasipuošti. Žinoma, jeigu turėjo galimybę.
Turint omenyje pilką parduotuvių asortimentą, galima daryti išvadą, jog madai sovietiniai metai nebuvo labai palankūs. Tačiau kita medalio pusė – siuvėjų siūti drabužiai – rodo to meto Lietuvos moterų gerą skonį, individualumo siekį, norą nepaskęsti banalioje minioje. Mūsų moterys dar iki šiol stebina vakarietes savo siuvimo gebėjimais bei įgūdžiais.  O iš kur gi jos semdavosi idėjų? Kadangi dėl politinių priežasčių tarptautinis informacijos cirkuliavimas buvo griežtai prižiūrimas, tai ir mados sfera nebuvo išimtis. Moterys skaitydavo sunkiai gaunamus užsienietiškus madų ir kino žurnalus. Tiesa, skaitydavo ir lietuviškus, tokius kaip „Banga“, „Tarybinė moteris“. Tai buvo bene pagrindiniai mados tendencijų orientyrai. Juose dažniausiai labai aiškiai buvo nurodoma, kas madinga, o kas ne, kartais net labai drastiškai tai pabrėžiant. Kad ir tokia citata iš 1975 m. leidinio: Visos mes norime gražiai atrodyti, būti skoningai ir, žinoma, madingai apsirengusios. Todėl ir nesame abejingos naujai madai, ja domimės, samprotaujame, kiekviena turime savo nuomonę, kuri priklauso nuo mūsų estetinės nuovokos, išsilavinimo, domėjimosi aplinkos grožiu ir skonio. O to skonio kaip tik daug kam ir trūksta. Gal todėl savo aplinkoje matoma tiek nevykusių pavyzdžių. Tie žmonės nesugeba į save iš šalies pasižiūrėti. Jų drabužiai atrodo nepatraukliai, net kartais vulgariai ar būna netinkamos aprangos pavyzdžiu. Tokia žmonių išvaizda kelia juoką, o kartais net svetimos gėdos jausmą. Tuoj pat moralizuojamu tonu priduriama: Drabužis – ne vien puošmena. Jis mūsų dvasinės kultūros, gero skonio išraiška. Tai ne individualus, o visuomeninės reikšmės dalykas. / „Moters kalendorius“, 1975 m., 143 p.
Sovietiniais metais dirbusios siuvėjos prisimena turėjusios tikrai daug darbo. Štai siuvėja Anelė Balčiūnienė prisimena turėjusi sąrašą – ką, kam ir kada turi pasiūti. Paprastai klientės drabužio fasoną išsirinkdavo iš įvairių žurnaluose pateiktų pavyzdžių. Suknelę ponia Anelė sako, pasiūdavusi per dieną. Siuvėja teigia, jog jos patirtis patvirtina mados raidos tendencijas – mada kartojasi maždaug kas 10 metų.
Visgi šių dienų vertinimai dažniausiai byloja apie tam tikrą sovietinės mados nedemokratiškumą. Pačių Vilniaus modelių namų kūrėjai prisimena: Madoje nebuvo tokios demokratijos, kad išsitraukus iš spintos seną mamos palaidinę ir pavadinus tai vintažu, būtų buvę galima iškėlus galvą eiti į gatvę. Pamenate: jei sijonas trumpas, trumpą dėvi visos. Nesvarbu, gražios kojos, ar ne.
Pabaigoje – dar viena mintis iš sovietinės periodikos. 1976 m. „Tarybinė moteris“ rašė: (...) viena neišsipildžiusi svajonė: o jeigu būtų tokių parduotuvių, kur galėtum nusipirkti patikusį skoningai suderintą komplektą: rankinuką, pirštines, skarelę (o gal kartu batukus ir skrybėlaitę?). Argi šitai iš tiesų taip neįmanoma? Juk visa mūsų pramonė dirba žmogaus labui, juk šis penkmetis – efektyvumo ir kokybės penkmetis. Argi atskiros žinybos negalėtų suderinti savo darbo veiksmų? Tada nereikėtų bėgioti iš vienos parduotuvės į kitą, ieškant reikalingų aksesuarų.
Tokios moterų svajonės buvo aštuntame dešimtmetyje. Laimei, išsipildė.
Primename, kad parodos metu, t. y. iki kovo 31 dienos, vyks edukaciniai užsiėmimai „Tarybinė mada“. Edukacijų kaina: mokiniams – 4 litai, suaugusiems – 6 litai. Į užsiėmimus registruotis galite el. paštu: rasa.staneviciute.skrydis@gmail.com ir tel. 8-315-51167.

Irma Labutytė, A.Jonyno memorialinio muziejaus vedėja
Rasa Stanevičiūtė, muziejininkė