( 1923 – 1985 )

Gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrityje, Igliaukos valsčiuje, Zomčinės kaime. Pradinėje kaimo mokykloje išmokęs skaityti ir rašyti, su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, pradėjo kurti eilėraščius, kurie buvo spausdinami vaikams skirtuose žurnaluose.

1939 m. šešiolikmetis gimnazistas „Žiburėlio“ žurnalo surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas – už eilėraštį „Gėlių dainelė“ ir už poemą „Kiškiukas Gailiukas ir geras berniukas“.

1942 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Mokytojavo Santaikoje, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą miesto mokyklose, dirbo pionierių namuose. Vadovavo literatų ir turistų būreliams. Laisvalaikį skyrė kūrybai.

1971 m. Varėnos rajono girioje pasistatydino medinį šešiakampį namelį, kurį pavadino Dreve. Pasinėręs į girios pasaulį, ten praleisdavo ištisas vasaras. Puikiai pažinojo miško paukščius ir žvėris. Be galo mėgo keliones, aplankė ne vieną užsienio šalį.

1972 m. A. Matutis atsisakė mokytojo darbo ir visas savo jėgas paskyrė kūrybai. Parašė daugiau nei 30 knygų. Dauguma jų – poezija vaikams: „Girios televizorius“, „Milžinų šaukštas“, „Genių kalvė“, „Drevinukas“ ir kitos. A. Matučio sukurti herojai skatina mylėti Tėvynę, tėvus, tausoti gamtą. Rašytojas parengė literatūros bei istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, iš rusų kalbos išvertė estų, kirgizų, baltarusių, rusų poetų eilėraščių, parašė apybraižų, libretą Jurgio Gaižausko operai „Buratinas“. 

A. Matučiui suteikti nusipelniusio mokytojo (1973) ir nusipelniusio kultūros veikėjo (1983) vardai. Už kūrybą vaikams rašytojas apdovanotas dviem premijomis Lietuvoje, o 1984 m. už „Margaspalvę genio kalvę“ gavo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Garbės diplomą. 

A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d., palaidotas Alytuje.