Trečiadieniai Alytaus kraštotyros muziejuje ypatingi – įstaiga nemokamai atvira lankytojams. Gruodžio 2 – oji išsiskyrė džiugiu sambrūzdžiu: nešinas didžiuliu paku akvarelės lakštų, ne pažiūrėti, o padovanoti apsilankė dailininkas Vytautas Remeika.
        V. Remeika savas žmogus muziejuje, čia yra buvę jo asmeninių ir su kolegomis bendrų parodų. Pastaroji personalinė – 70-mečio proga beveik prieš penkerius metus. Tiek aliejinius, tiek vandeninius dažus prisijaukinęs dailininkas sakė be širdagraužio atsisveikinantis su daugiau kaip pusšimčiu akvarelių. Neturėdamas kur tinkamai laikyti, juolab eksponuoti kūrybinio palikimo, senokai brandino mintį... sudeginti praėjusio amžiaus antrą pusę siekiančias ir į šį šimtmetį perlipančias akvareles, nors jos, lietos rusiškais „Leningrad“ dažais, gerai išsilaikiusios – nenublukusios, nesusiraičiusios, neapspurusios.
      Jaukioje, bet ankštoje studijoje privataus Remeikų namo antrame aukšte vietos užtenka tik vienam. Kelių metrų ilgio ir vos kelių žingsnių pločio patalpa – gera priebėga pabūti su savimi ir spalvomis. Molbertas, pradėti, kuriami, nutapyti ir pertaisomi paveikslai – štai ir visas podėlis. „Buvo pavojus išeiti per kaminą. Čia bus geriau. Tikėtis nieko nesitikiu. Ir šimto atlaidų nesitikiu – aš gi dar gyvas“, - paklaustas santūriai atsakė įvykio kaltininkas.
     Darbus priėmė ir suregistravo vyriausioji rinkinių saugotoja Anelė Kalašnikovienė, bet šis alytiškio poelgis – šventė visiems darbuotojams. „Dailininką Vytautą Remeiką pažįstu nuo 1976-ųjų, kai pradėjau dirbti. Tuomet muziejus kasmet rengdavo vadinamąsias liaudies meno – ir profesionalių dailininkų, ir liaudies meistrų – parodas (tokios ryškios atskirties tarp vienų ir kitų nesijausdavo). Buvau įpareigota priiminėti darbus, rašyti priėmimo aktus, paskui pagal juos grąžinti autoriams. Džiaugiamės ir esame dėkingi, kad gerbiamas Vytautas Remeika ryžosi patikėti muziejui savo akvareles“, - pakilios nuotaikos neslėpė A. Kalašnikovienė.
      Akvarelių, kaip paaiškėjo, atnešta 57. Seniausia iš dovanotųjų – 1965 metais lietas „Akrobatas“. Kai kurios jų dvipusės – po du paveikslus viename lakšte. Kad ir 1999-aisiais datuojamas „Laukimas“ ar 2000-ųjų „Vakaro nuotaika“: pavadinimas vienas, o paveikslai abiejose pusėse. „Nerašykite kaip dviejų, - moja ranka dailininkas, - kitam nė pavadinimo nedaviau. Ant seno patogu tepti – nei tau popieriaus mirkyti, nei tempti, tik imk ir tepk dažus.“
      Kur kas atidesnė faktams – vyriausioji rinkinių saugotoja A. Kalašnikovienė. Kol kas tik lape suregistravusi dovanotus eksponatus, vėliau surašys dovanojimo ir priėmimo aktus ir įtrauks į pirminės apskaitos knygą. Ši, vis dar, pildoma ranka, - labai svarbus dokumentas.
      Vien šiemet vasarą, po kasinėjimų, buvusioje Tarybų aikštėje Pirmajame Alytuje muziejui iš archeologų perėmus radinius, aprašė 1,5 tūkst. eksponatų.
      Anksčiau plunksna rašydavo tušu, o naujos taisyklės leidžia knygą pildyti želiniais tušinukais. Su jais darbas spartesnis, o įrašai, pasak specialistų, išsilaiko, neblunka. Skaitmeninė registracija, kuriai dabar rengiamasi, savivaldybių muziejus pasieks, tikimasi, maždaug po trejų metų.
      Pasak A. Kalašnikovienės, Alytaus kraštotyros muziejaus inventorinės knygos įrašai rodo iki šiol buvus dar tris paveikslų dovanojimo faktus. „1983 metais 19 savo aliejinių paveikslų muziejui atidavė Lelijų gatvės gyventojas 1905 metais gimęs (dabar jau velionis) liaudies menininkas Kazimieras Skablauskas. Senatvėje jis buvęs jau prasto regėjimo, kai kuriuos piešęs naudodamasis didinamuoju stiklu“, - pasakoja Anelė.
      Po penkerių metų, 1988-aisiais, 39-ias Pirmojo Alytaus gyventojo Mykolo Repečkos 91915 – 1971) akvareles muziejui dovanojo jo našlė Sofija Repečkienė (jau irgi amžiną atilsį).
       1994 metais Kraštotyros muziejus gavo Liucijos Beržinskienės iš JAV paštu atsiųstus 49-is iš Alytaus kilusio, į Ameriką emigravusio, ten gyvenusio ir mirusio dailininko Antano Petrikonio paveikslus.
     Muziejaus dailės rinkinyje, į kurį po visų formalumų pateks V.Remeikos dovana, esama ir daugiau Alytaus menininkų kūrinių, nors lėšų jiems įsigyti neturima. „Gerais laikais esame pirkę po vieną darbą per metus, - pasakojo direktorė Audronė Jakunskienė. – Bet apskritai fondas papildomas mažai ir retai. Labai džiaugiamės, jei pasibaigus parodai autoriai palieka po darbą muziejui.“

      Finansiškai negeriausius laikus išgyvenantis muziejus šiais metais taip pat gavo vertingą buvusio darbuotojo, humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Svetiko archyvą. „Medžiaga susijusi su Alytumi ir jo apylinkėmis. Mums atiteko ir 2003 metais išleistos knygos „Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai“ rankraštis. Eugenijus Svetikas – ne pirmas žmogus, matantis prasmę surinktą medžiagą dovanoti savo krašto muziejui, tokių pavyzdžių Lietuvoje esama. Dabar ji dar tvarkoma, o vėliau pateks į muziejaus archyvą ir bus prieinama alytiškiams, - sakė direktorė Audrinė Jakunskienė. – Mūsų materialėjančiame pasaulyje tokia poelgiai – įvykis, nes daug dažniau sulaukiame pasiūlymų pirkti (monetų, etnografinių daiktų), o ne dovanoti.“
      Vis dėlto vieną eksponatą muziejus šiemet neplanuotai įsigijo – miesto savivaldybė už tūkstantį litų nupirko XVI amžiaus skaičiavimo žetoną. Kitiems eksponatams, pasak direktorės, teturėta 1,5 tūkst. litų.
       „Einame į kokybę. Iškalbingas vien faktas, kad jau esame suplanavę, susitarę dėl parodų dviejose salėse ateinantiems metams“,  - sakė A. Jakunskienė. Dėl šios priežasties šiandien ji dar negali pasakyti, kada dovanoti V. Remeikos paveikslai iš specialių stalčių, kuriuose pagal reikalavimus bus laikomi, išvys dienos šviesą parodoje, bet gali būti, kad tai pavyks padaryti per Muziejaus nakties renginius.
      O autorius V. Remeika, suskaičiavus dovanotas akvareles, savo ruožtu pažadėjo atnešti dar – „padaryti iki šimto“. Ir išsinešė talpų ištuštintą aplanką.

Lina Tumasonienė. Dailininko dovana miestui tebūna akstinas ieškoti patalpų galerijai
(Alytaus naujienos Nr. 232, 2009 m. gruodžio 8 d.)