Kostas Poškus
ŽALGIRIS

Reikia pastebėti, kad lietuviškas vardas yra verstas jau daug vėlesniais laikais iš vokiškojo Griunvaldo. Anoniminiame laiške ordino magistrui vadinamas tiktai „didžiuoju mūšiu“. Vėliau dar vadinamas pagal kito kaimo pavadinimą Tanenbergu, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jau daug vėlesnėje slaviškoje Bychovco kronikoje vadinamas dar kitos vietovės, Dubrovno, vardu. Visą šimtmetį ar ilgiau, be abejonės, egzistavo ir žodinė tradicija, kuri kiekvieno pasakotojo, kiekvienos tautos atstovo lūpose krypo savųjų link. Kautynių eiga neblogai žinoma, bet jos interpretacijų buvo ir yra daug daugiau negu mūšio pavadinimų. Viename angliškame tekste pasakyta mintis, kad retas tokio pobūdžio įvykis nuo pat pradžių iki šių dienų taip politizuojamas ir guldomas į ideologinę Prokrusto lovą, kaip šis. Kiekvienas žinomas faktas interpretuojamas savaip, kiekvena frazė turi savo veidrodinį atspindį visai priešingai nušviečianti įvykius. Šiose savęs šlovinimo varžytuvėse lietuviai, neturėdami rašto, labiausiai nuskriaudė patys save, nes nesugebėjo išvardinti nei savo pulkų, nei karo vadų, nei savo nuopelnų ar nesėkmių. Mūsų protėviai liko beforme, nežinoma mase. Manau, išsamiausiai ir arčiausiai tiesos vis dėlto yra lenkų kronininko Jano Dlugošo tekste parašytame praėjus beveik septyniasdešimčiai metų. Įsivaizduokime, kad bandytume aprašyti, pavyzdžiui, antrojo pasaulinio karo kautynes Kurše, kur labai daug mūsų tautiečių suguldė galvas kariniu požiūriu visiškai beprasmiškoje mėsmalėje, o mes turėtume tik minimumą rašytinių šaltinių, negalėtume naudotis internetu ir pan. Skaitytume tik negausias propogandines rusiškas ir vokiškas žinias (Kuršas rusams tikrai niekados nebuvo prestižinėmis kautynėmis, nes ten jų sėkmė nelydėjo), klausytume nedaugelio iki šių dienų išgyvenusių dalyvių atsiminimus.
Skaityti Janą Dlugošą lietuviui nėra malonu, nes jis mūsų tėvynainiams, išskyrus Vytautą, simpatijų nejautė. Viena aišku, kad mūšyje lenkų žuvo nedaug, o Vytautas į Lietuvą parsivedė tik pusę savo kariuomenės.
Pabandysiu paaiškinti, kodėl aš, nebūdamas profesionaliu istoriku, imuosi šios temos.
Visų pirma, esu savo šaknų ieškantis lietuvis, suprantantis, jog be praeities pažinimo, tiksliau, bandymo ją suprasti, negalima pažinti dabarties, prognozuoti ateities. Kadangi liepos 15 – ąją su sūnumi ruošiame parodą Žalgirio mūšio tema, todėl nemaža laiko paskyriau susipažinti su istoriografija. Pačią parodos temą pasirinkome vedami smalsumo ir be jokio išskaičiavimo. Įvykis svarbus lietuviams visų pirma buvo tuo, kad leido išlikti tautai, kad ją išgelbėjo nuo prūsų likimo. Suartėjimas su Lenkija leido nors iš dalies intergruotis į tuometinę Europą, o ateityje ne vieną šimtmetį gelbėjo nuo Maskvos rusifikacijos. Tautos elito, bajorijos sulenkėjimas buvo mažesnė kaina negu visos tautos išnykimas. Dabartinė visuomenė daugumoje vis dar veikiama tarpukario istoriografijos ir jos apologeto istoriko Šapokos, besiremiančių į XIX amžiaus romantikų (Simono Daukanto ir kitų) idėjas. Tautos išskirtinumo pabrėžimas, idealizavimas XIX šimtmetyje buvo vaistas nuo nutautėjimo, ginklas prieš totalią rusifikaciją leidžiantys išlaikyti sutriuškintos tautinės savimonės likučius. Vėliau lazda atsisuko kitu galu, nes, pabrėžiant tautiškumą, buvo atsisakyta daugelio iškilių kultūros veikėjų, kalbėjusių ir rašiusių kitomis kalbomis, arba besąlygiškai, neturint tam jokių priežasčių, tempiami ant lietuviško kurpalio visai tam nesant jokio pagrindo.
Antra ir svarbiausia priežastis – dailininkui privalu piešti.
Praeities mitologizacijos atgarsiai jaučiami iki šių dienų. Pernai, švenčiant Lietuvos tūkstantmečio paminėjimą, šventojo Brunono žudiko vardu net pavadinta viena sostinės gatvė. Ankstyvas krašto krikštas būtų prielaida neleidžianti įsitvirtinti teutonų ordinui. Prielaida įsijungti į europinę erdvę, o vėliau galimybė pereiti į gimtosios kalbos raštijos sukūrimą. Taigi, savosios tapatybės susiformavimą. Pagonybės su vaidilutėmis ir krivių krivaičiais aukštinimas ir renovacija atrodo tiesiog juokingi ir išlaužti iš piršto. Daugelis to meto kunigaikščių su pavaldiniais linko link stačiatikybės, prarasdami lietuviškąjį mentalitetą negrįžtamai suslavėjo.
Neaišku kada susiformavęs tautinio menkavertiškumo jausmas nuolat prasimuša pačiomis nelaukčiausiomis išraiškomis iki dabar. Tai ir nuolatinis kartojimas, kad „...esame maža tauta – tik trys milijonai“, tai ir, anot a a Juozo Baltušio, lietuvė ištekėtų ir už telegrafo stulpo, jeigu anas pasisakytų esąs užsienietis. Tai ir pusmetį svetur gyvenusios damos pabrėžtinai angliška kalbos artikuliacija ar litų vadinimas pinigėliais. Apskritai, pritarčiau Sigito Parulskio pasakytai minčiai, kad malonybiniai žodžiai ne tiek rodo lyrišką charakterį, kiek užslėptą pyktį ar polinkį padlaižiauti.
Neįmanoma šių dienų žmogui iki galo suprasti gyvenusiųjų prieš šešis šimtus metų pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo. Mes primetame jiems savo požiūrius ir savybes, kurių jie tikrai negalėjo turėti. To meto valdovai į savo valstybes žiūrėjo kaip į nuosavus daržus, o pavaldinius kaip į dvikojį inventorių. Nesant jungiančios religijos, raštijos, pastarieji turėjo gyventi nuogirdų ir prietarų pasaulyje. To meto diduomenė jaunikių ir nuotakų ieškojo pačiose įvairiausiose šalyse: reikėjo išlaikyti kraujo kilnumą kartu plečiant savo valdas ar bent surandant sąjungininkų. Šiuo požiūriu būdinga, kad Lenkijos karaliumi tapo lietuvis su slaviško kraujo priemaiša Jogaila Vladislavas vedęs Jadvygą, turinčią prancūziško Valua kraujo. Tėvas jos buvo Bosnijos karaliumi, o motina iš vengrų karališkosios šeimos.
Sovietinėje istoriografijoje Žalgirio mūšis buvo interpretuojamas kaip tautų draugystės simbolis, nes sąjungininkų kariuomenę papildė čekai, moldavai, totoriai, o kautynių eigą nulėmė, žinoma, Smolensko pulkai. Pamirštama, kad tais laikais buvo įprasta pasitelkti apmokamus samdinius. Kryžiuočių pusėje kovojo ne tik sąjungininkai iš Vakarų Europos, bet ir Pamario lenkų kunigaikščiai, samdyti čekai, šveicarai o taip pat apkrikštyti prūsai.
Kartoju, kad nesu istorikas, bet mūsiškėje istoriografijoje, kaip ir daugelyje kitos veiklos sričių, pasigendu platesnio požiūrio į pasaulį. Iškilus rusų istorikas Gumiliovas mėgdavo pabrėžti, kad egzistuoja trys žvilgsniai: iš erelio skrydžio aukštumų, nuo kurgano viršūnės, žvilgsnis nuo žolės. Pastarasis reikalautų kiek įmanoma geriau pažinti atitinkamo laikotarpio ir vietovės žmonių išorinę ir vidinę būseną, jų buitinę aplinką. Ir nereikėtų jo painioti su romantizuotu provincialumu. Kalbant apie Žalgirio mūšį nereikėtų pamiršti platesnio istorinio konteksto, nereikėtų pamiršti, kad šimtmetis iki šio įvykio Europai buvo sunkus ir net tragiškas. Žemynas patyrė nepaprastą badmetį ir, ieškodami naujų erdvių ir pragyvenimo šaltinių, germanai patraukė į rytus. Ne gana to, pasirodė Juodasis Princas. Šitaip viduramžių žmonės vadino nusiaubusias Europos miestus ir kaimus maro epidemijas.  Kronininkai mini, kad kai kuriose vietovėse tuomet išmirė net devyniasdešimt nuošimčių gyventojų. Žymiai atšalo klimatas - prasidėjo mažasis apledėjimas. Aptariamuoju laikotarpiu katalikų bažnyčią drebino politinės kovos, vyko Šimtametis karas tarp anglų ir prancūzų ir daugybė kitų ,didesnių ar mažesnių konfliktų. Žalgiris keliems šimtmečiams sustabdė germaniškąją invaziją į baltų ir slavų žemes. 
Nežiūrint daugelio mums nesuvokiamų dalykų, viena aišku, kad bendražmoniški jausmai – baimė, meilė, prisirišimas, išdavystė išliko žmonėse nepakitę iki šių dienų. Labiausiai tų laikų dvasią pajausti padėjo Vygando Marburgiečio „Naujoji Prūsijos kronika“ ir, kaip bebūtų nekeista, tos epochos prancūzo Filipo de Komino „Memuarai“. Pralinksmindavo, kad ir Jano Dlugošo teksto „razinos“ apie vėliavininko nukirstą ranką toliau nešančią vėliavą. Arba pasakojimas apie tai, kad mūšio lauke augo šeši ąžuolai, į kuriuos sulipę žiopliai stebėjo mūšį.
Žalgirio mūšio tema paveikslų visais laikais sukurta ne taip jau mažai. XVI – ojo amžiaus paveiksle matome žūtbūtinėse kautynėse susipynusias dvi šarvuotų karių mases. Net ir nukauti bebarzdžiai jaunuoliai pavaizduoti naiviai geraširdėmis šypsenomis. Žinomiausias ir daugumai labiausiai žinomas paveikslas  – Jano Mateikos. Akademiškai romantine dvasia ištapytas, įspūdingas ne tiktai formatu, iliustruojantis Dlugošo pasakojimą konkretizuoja vaizduojamos dramos dalyvius. Man, kitos epochos ir kitos tautinės aplinkos žmogui, sarmatizmo idėjos svetimos ir nepriimtinos. Kur kas labiau prie širdies Šarūno Saukos paveikslas akcentuojantis vyksmą su beveide žmonių ir metalo mase.
Jų neperspjausiu, o ir siekio tokio neturiu, bet noriu parodyti savąjį kautynių variantą, kuriuo neieškau dokumentacijos. Noriu pavaizduoti mūšį judesyje su anoniminių dalyvių neapykantos ir skausmo, gyvuliškos energijos pliūpsniais. Tai nėra vienas paveikslas, o jų grupė. O dar tiksliau – bendra kompozicija. Ir čia vėl iškyla pasirinkimo galimybė kaip tai pateikti.
Vienas variantas – istorinio kostiumo. Eiti šiuo keliu – vadinasi tęsti mistifikacijos idėją. Pavyzdžiui, kalbant apie tuos laikus, kiekvienam lietuviam savaime suskamba Maironio žodžiai – „Lietuviai barzdočiai dūmoja“. Negaliu pasakyti apie lietuvius barzdočius, bet tuo metu Europoje nebuvo priimta būti barzdotiems, o ir negausūs lietuvio kario atvaizdai to nerodo. Kryžiuočių riteriai barzdas augino kaip išskirtinį ženklą (po Žalgirio mūšio visą šimtmetį tęsėsi negražios kalbos apie nukautiems riteriams nuplėštas ir su kitais trofėjais katedrose demonstruotas barzdas. Panašiai kaip indėnų skalpus).
Kitas galimas vaizdavimo išraiškos variantas stilizuojant gotikine ar bizantine maniera. Precendentų tam yra, palyginti tai nesunkus kelias, bet šiek tiek primenantis lėlių teatrą.
Kiekvienas laikmetis, o ir kiekvienas kuriantis žmogus ieško ne tiktai naujų prasmių, bet ir naujų išraiškos priemonių. Kai kurios jų nepasiteisina, kitos įsitvirtina vėliau, bet vertos jau tuo, kad griauna stereotipus. Šiuo požiūriu įdomu dirbti su sūnumi, kuris savaime priklauso kitai kartai. Ir nežiūrint galutinio rezultato, patsai procesas suteikia daug pasitenkinimo.

Vidas Poškus
ŽALGIRIS

Maniškis Žalgirio mūšiui skirtas darbas yra sudarytas iš kelių dalių. Visos jos susidėlioja į vieną, bendrą visumą, kurios esminis tikslas yra ne mokslinė buvusio įvykio rekonstrukcija, o personalinis įspūdis. Pastarasis formuotas remiantis tam tikra rašytinių (kuklių ir fragmentiškų, kai kurie iš jų susiję ne su Žalgirio mūšiu, o jo priežastimi – karais tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino) šaltinių teikiama informacija bei asmeniniais iš viso to kilusiais įspūdžiais.
I. Insignia Lithuanorum
Pagrindinis segmentas – 40 lietuviškų vėliavų. Pasak A.J.Greimo, ,,Įdomus šia prasme mūsų žiniomis iki šiol neišaiškintas vėliavos etimologijos klausimas. Gerai žinomas lietuvių kariuomenės išorinis, į akis krintantis bruožas – jų vėliavų gausumas: insignia Lithuanorum minimos 1351 m. Chronicon Dubicense, estų liaudies epo Kalevalos sūnus kalba apie ,gausiavėliavius lietuvius’. <…> Žodį vėliava, padarytą tuo pat principu kaip broliava, siūlome aiškinti kaip ,vėlių būrys, vėlių visuma’. Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamiesi iš jų jėgų ir drąsos”. Žalgirio paradoksas slypi tame, kad yra žinomi nugalėtų – žuvusių, sužeistų, paimtų į nelaisvę, pasitraukusių – kryžiuočių vardai (bent jau vadų ir pačių iškiliausių vyrų), tuo tarpu niekas nežino nei kiek buvo lietuvių, nei kokie jų vardai (išskyrus Vytautą ir Jogailą). Maniškės abstrakčios kompozicijos, kuriose galbūt ir labai tiesmukai bandyta pavaizduoti vėlių pasaulį ar bent jau kelionę į jį, yra menamos lietuviškos vėliavos – tie ženklai, kurių magine funkcija tikėjo anoniminiai Žalgirio nugalėtojai.
II. Galvos
Semantinę atsvarą lietuviškoms vėliavoms sudaro penkiasdešimt kryžiuočių galvų (po vieną atstovą iš penkiasdešimt vėliavų). Kur kas vėlesniame šaltinyje – Lietuvos metraštyje, užfiksuotas faktas, jog lietuviai nupjaustė charakteringus kryžiuočių riterių įvaizdžio atributus – jų vešlias barzdas, kurias vėliau sukabino Vilniaus katedroje (pastarosios sudegė bažnyčios gaisro metu šešioliktame amžiuje). Atrodytų anekdotinis atvejis turi realų precedentą: nugalėtų priešininkų galvų nukirtimo ar netgi skalpavimo paprotį liudija ne vienas faktas. Iš baltiškųjų pavyzdžių galima prisiminti Šv. Alberto-Vaitiekaus misiją ir liūdną jos galą (prūsai nukirsdino misionierių, jo galvą pamovė ant mieto). Tame pačiame Lietuvos metraštyje minima, jog totoriams galvas kapojo ir kaip vertingiausią trofėjų š maišus lietuviai dėjosi Klecko kautynėse (1506 m). Šios kryžiuočių galvos (padarytos remiantis asmeniniais galvų atspaudais) ne tik primena makabrišką militarinį paprotį, bet ir yra nuoroda į Žalgirio dalyvių skaičių. Penkiasdešimt atspaudų leidžia susidaryti įspūdį apie mūšio mastą. Tai tik užuomina į kautynėse dalyvavusių kryžiuočių vėliavų skaičių. Iš tikrųjų šį skaičių reikia dauginti iš keliasdešimt – tada gal ir susidarytų apytikslė su,a. Tada tik beliktų paspėlioti, ar visa tai būtų įmanoma aprėpti vienu žvilgsniu.
III. Figūros
Gipsiniai mano paties kūno atspaudai (torsai, galūnių detalės) yra dedikuotos įvairiems mūšio momentams. Tiksliau – įvairiuose šaltiniuose užfiksuotoms (bet nepatvirtintoms) detalėms. Čia galima aptikti kryžiuočių vėliavnešį, laikantį vėliavą nukapotomis rankomis, du lietuvių didikus, įgriuvusius į priešininkų iškastas vilkduobes ir tokiu būdu susilaužusius savo kojas, nelaisvėn paimtus kryžiuočius (kuriems vėliau Vytauto nurodymu buvo nukirstos galvos, nes jie buvo nepagarbiai atsiliepę apie jo motiną Birutę ir tų žodžių neatsiėmė)…
IV. Der Krieg im Osten
Iš Pirmojo pasaulinio karo vokiškos propagandos paimtas terminas vartojamas neatsitiktinai – tokiu būdu siekiama sujungti pirmąjį Žalgirio mūšį (vykusį 1410 metais) su antruoju, vykusiu 1914 metais ir istorinėje literatūroje vadinamu Tanennbergo mūšiu. Beje, ši batalija yra geriau žinoma nei jos pirmtakas. Darbas Der Krieg im Osten yra sudarytas iš keturių didelio formato tapybinių kompozicijų (akrilas ant polietileno). Didžiausioje iš jų remiantis 1914 metų vokiška fotografija, užfiksuotas Tanennbergo kautyinių laukas, kuriame užfiksuotas karinis vežimas ir gulintys žuvusių kareivių kūnai. Šios detalės yra be jokių skiriamųjų ženklų ir tokios pačios galėjo būti XV amžiaus pradžioje. Likusios trys kompozicijos – subjektyvūs gestiški emocijų proveržiai, siekiant pajusti kautynių dvasią ir siaubą. (Keturios sudedamosios dalys atspindi pagrindinius mūšio etapus, kuriuos, išskyrus galutinį, lydėjo vienoda emocinė įtampa). Sudedamoji Der Krieg im Osten dalis – keturios iš kartono išpjautos ir mėlynai dažytos figūros. Mėlyna spalva nėra atsitiktinė. Dar antikos rašytojai minėjo, jog galų, sarmatų kariai savo kūnus dažydavo mėlynais indigo arba melsvo molio dažais. Pasak S. Daukanto, lietuviai, savo ruožtu, ,,dėl didesnės dar neprietelių nuogandos ant savo galvos tarp tauro ar briedžio ragų arklio uodegą užkišo, o veidą savo dar mėlynėmis ar anglija nutepė”. Šių figūrų prototipais tarnavo aborigenų kariai bei indų išminčiai – tokiu būdu diskutuojama (iš tikrųjų – nei neigiama, nei teigiama, tik permąstoma) su romantine pasaulėžiūra, jog lietuvių kariai nuo savo priešininkų skyrėsi ne tik egzotiškais apdarais, bet ir menkesne ekipuote, aminucija. Rytietiškų personažų pasirinkimas taip pat nėra atsitiktinis, kadangi dar nuo graikų-persų karų europietiškoje sąmonėje yra įsirėžusi civilizacinių konfliktų, vakarietiško Drang nach Osten paradigma. Abu Žalgirio mūšiai – taip pat šio požiūrio atspindys.
Šiuo darbu – instaliacija iš tapybos bei objektų – (kaip ir visa paroda) siekta ne propagandiškai pasidžiaugti vienu didžiausių karinių (tegul iki galo ir neišnaudotų) Lietuvos laimėjimų, bet sujungti praeitį su dabartimi, reflektuoti karo siaubą bei baimę ir eilinį kartą pakartoti banalų teiginį, jog žmonės nesikeičia – jų jausmai, būsenos, dvasiniai išgyvenimai visuomet išlieka tie patys.