Tuomet, kai visame pasaulyje XIX a. pab. – XX a. pr. buvo atvirukų  aukso amžius, kai visos valstybės spausdino atvirukus, rengė jų parodas, entuziastai ir leidėjai rinkosi į klubus, Lietuva, engiama carinės Rusijos priespaudos, kovojo su spaudos draudimu. Rusijos administracija į lietuvių tautą žiūrėjo kaip į sulenkėjusią rusų tautos dalį. Išbraukdami iš žemėlapio Lietuvos vardą, okupuotą Lietuvą pavadino Šiaurės Vakarų kraštu. 1854 m. rusų švietimo ministras apie Lietuvą carui rašė: „Šis kraštas turi be jokių tautinių skirtumų susigiminiuoti su Rusija“. Tačiau 1905 m. revoliucija nustūmė į praeitį carinės valdžios kėslus bei rusinimo politiką Lietuvoje. Iki 1917 m. Rusijoje buvo leidžiami velykiniai atvirukai. Juos spausdino leidėjai pagal rusų dailininkų piešinius – tokios firmos kaip «Ришар» ( Sant Peterburgas), «Ленц и Рудольф» (Ryga), «Гранберг» (Stokholmas). Daug tokių atvirukų buvo leidžiama Rusijos rinkai. Dažnai jų net trūkdavo. Pats pirmasis rusiškas iliustruotas atvirukas buvo išleistas Velykų proga 1898 metais Maskvos Šv. Eugenijos raudonojo kryžiaus gailestingųjų seserų globos draugijos beje, kaip ir paskutinis šios Draugijos atvirukas, išvydęs šviesą 1917 metais taip pat velykine tematika. Kada tiksliai pasirodė pirmieji velykiniai atvirukai Lietuvoje, kol kas neaišku, tačiau jie buvo itin populiarūs visą tarpukario laikotarpį. Atvirukų kūrėjai, be abejo, turėjo sužavėti tiek plačiąją visuomenę, tiek įtikti daug rafinuotesnio skonio pirkėjui. Šiais laikais mes menkai galime net įsivaizduoti senųjų atvirukų gausumą, kaip ir tai, kiek reikėjo įdėti darbo menininkams, kad juos sukurtų.
Nuotraukose - seniausieji velykiniai atvirukai iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių. Rinkinyje šiuo metu yra 200 atvirukų, atspindinčių Velykų šventę.
 Virginija Buškevičiūtė, muziejininkė.