Gruodžio 13 d. 16 val. Alytaus kraštotyros muziejuje vyks Jolitos Česonytės tapybos parodos „Miško akis“ atidarymas.
Autorė apie savo kūrybą:
Mano gimtasis miestas – Vievis Trakų rajone. Ten baigiau mokyklą, vėliau mokiausi ir baigiau Šiaulių universiteto Dailės fakultetą. Dėsčiau dailę mokyklose ir prieš šešerius metus išėjau iš šio darbo visam laikui. Mano kūrybos biografija yra kukli. Tapau nuolat. Rengiu parodas, bet retai. Jos man yra kaip filtras, galimybė matyti savo tapybą kitose erdvėse, lyg iš šalies. Tai svarbu. Džiaugiuosi kiekvienu savo darbų išėjimu iš namų – studijos.
Šią parodą pavadinau „Miško akis“. Tai pasakojimai apie medžius, žoles, gyvūnus, debesis, paukščius, mėnulį, saulę, vėją, dienas, naktis, garsus, mintis, draugystę ir apie mus, žmones. Esame gamtos dalis, esame su gamta, kuriai turime padėti išlikti gyvai. Vienas mano mokytojas pasakė mums, studentams: „Tapykite, pieškite gamtą, bet nesistenkite jos kopijuoti, nekonkuruokite su ja, nes tobuliau už ją nieko pasaulyje nėra. Stebėkite ją, stenkitės pajusti, būkite su ja, rūpinkitės, atraskite ją savo vaizduotėje, tik tada tapsite kūrėjais“. Giliai įsmigo man šie žodžiai ir kažkuria prasme nuramino. Daug metų aš nedrįsau tapyti gamtos. Man tai atrodė per sudėtinga. Bet kai vieną dieną vienas žmogus manęs paprašė: „Nutapyk man didelį mišką“, aš pasakiau, kad pabandysiu, ir pabandžiau. Sukūriau mišką – mėlyną ir didelį. Pati džiaugiausi tuo darbu, pirmuoju savo mišku. Užsakovas taip pat buvo laimingas. Tokia tad pradžia.
Man patinka ir įdomu tapyti/auginti medžius. Tai tarsi dėlionė, kuri prasideda nuo minčių tyloje arba su muzika ir… į spalvas, įsivaizduojamų medžių vertikales, žmonių siluetus, jų kalbamčias akis, rankas, neparašytus žodžius, kuriuos lyg karolius veriu ant nematomo siūlo, jungiančio mane ir medžius lyg gyvas būtybes, ir visa tai susipina į vieną pasakojimą apie mano pasaulį. „Miško akis“ – tai vieno mano kūrinio pavadinimas. Šalia paveikslo parašiau pasaką apie žmogų, sutikusį miške aklą lapiuką ir nuvedusį jį prie miško akies. Lapiukas, pažvelgęs į miško akį, pamatė didelį pasaulį, bet svarbiausia, jis pamatė mėlyną spalvą. Nusipiešiau lapiuką ant rankos, jis mano dalis. Ši paroda man yra akis, kurioje matau save ir tai, ką noriu pasakyti jums. Daugybė gamtos ženklų rodo, kur ir kaip mums eiti toliau, ir jeigu netyčia suklupsime, ieškokime miško akies, didelė tikimybė, kad joje atrasime tiesą ir kelią.
Man svarbios parodos:
1995–1999 m. „Miniatiūros“, Vartų galerija, Vilnius.
2012 m. „XXI amžiaus autoportretas“, Dailininkų sąjungos galerija „Arka“, Vilnius.
2013 m. „XXI amžiaus anatomija“, Dailininkų sąjungos galerija „Arka“, Vilnius.
2014 m. „Kelias“, tarptautinė paroda Dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, Vilnius, Ryga, Talinas.
2017 m. „Po balta vėliava“, personalinė paroda, Pylimo galerija, Vilnius
2018 m. „Krantas“, personalinė paroda, Klaipėdos Naujoji galerija.
2019 m. „Tyliai apie save“, personalinė paroda, Kretingos biblioteka.
2019 m. „Meno matas. Įvykių horizontas“, 3 – oji Tarptautinė meno bienalė, Alytus.
2019 m. „Pas l’un sans l’autre“, grupinė paroda, „Alter-Art“ galerija, Grenoblis, Prancūzija.
2021 m. „Sapnai nesibaigs – pažadu“, personalinė paroda festivalyje „Purpurinis vakaras“, Anykščių meno inkubatorius.
2021 m. „Gatti dell’altro mondo“, virtuali paroda, galerija „Gatti ad Arte“, Italija.
2024 m. „…ir apie mus“, personalinė paroda, Elektrėnų viešoji biblioteka.
2024 m. „Iš mėnesienos žole einanti“, personalinė paroda, Dailininkų sąjungos galerija „XX“, Panevėžys.
Iliustruotos knygos:
Ilona Ežerinytė, „GĖ“.
Linas Deimantavičius, „Žmonės ir katės“.
