Birželio 30 d. 9.00 val. Alytaus kraštotyros muziejuje bus atidaryta paroda „Dausų spinduliai”, kuri veiks iki rugsėjo 16 d.
Parodos autorius – Darius Vilius, kalvis, šiaudinių skulptūrų meistras ir skulptorius, atvykstantis iš Mažosios Lietuvos krašto, Vilkyčių kaimo.
Šiemet jau trečią kartą jis vadovaus šiaudinių skulptūrų kūrybiniams mokymams-plenerui, kuris vyks prie Alytaus piliakalnio. Siekdami artimiau susipažinti su autoriumi, šių metų plenerą pradėsime parodos atidarymu.
Po parodos atidarymo plenero dalyviai bus supažindinti su šiaudinių skulptūrų tradicija Lietuvoje bei šių metų plenero tema – „Žirgeliai”. Kūrybinių veiklų metu bus nagrinėjama šio simbolio geometrinė raiška Dzūkijos juostose ir bei simbolio adaptacijos būdai šiaudinių skulptūrų kūrime.
Renginys atviras.
Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.
Plačiau apie autoriaus parodą ir jo kūrybines mintis bei minčių ištakas:
… 1983 metų vasarą, pirmą kartą aplankiau savo tėvus, gyvenančius Klaipėdos rajone, Šernų kaime.
Gimtoji upė Minija paleido mane į gyvenimą. Bet, vos triejų metų būdamas, atsiradau Vilkyčiuose. Ten prasidėjo mano tėvų naujas gyvenimas. Tad patekau Veiviržos upės globon.
Taip nuo mažens ir likau neatsiejamas nuo gamtos… Augino mane mistiškai tylus vandenų kraštas. Netoliese esanti Minijos ir Veiviržos upių „santuoka“ vis primindama ieškančiam kaimo vaikui apie taurų ir darnų pasaulį, įkvėpė kurti. Kurti ryšį tarp Žemės ir Dangaus. Būtent taip galiu įvardinti savo gyvenimo veiklą. Savo rankomis bandau įkūnyti atėjusias mintis. Ne tam, kad „parodyt save“. Kūrybiniais ieškojimais ir atradimais noriu priminti kitiems apie darnų motinos žemės alsavimą. Apie nepažintus turtus slypinčius aukščiau mūsų proto. Baltiškas mūsų protėvių palikimas veda mane ir mus visus į taurų santykį su mitologiniu pasauliu, su Žeme, Dangumi, Dausomis…
Baigęs Vilkyčių dešimtmetę mokyklą, savo pažinimą tęsti įstojau į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Po dviejų turtingų žinių metų Balsinėje, įstojau į Vilniaus Dailės Akademiją Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą. Besimokydamas aukštųjų mokslų netikėtai atradau metalą. Pradžioj menkas prisilietimas prie šios vėliškos medžiagos atvėrė man nesuvokiamai platų kelią. Tuo kart jaunatviškai fantazuodamas ir po truputi kurdamas savo kalvę, nežinau kodėl savo kūrybiniam pasauliui pritaikiau Dausakalio vardą. Tiesiog leidau vidiniam pasauliui pasireikšt. Kūryba liejasi ne tik metalu. Rankose ir šiaudai sušyla, ir žodžiai eilėmis susidėlioja. Medis, akmuo, molis įgauna spalvų. Bet daugiausia manęs šokyje su liepsna. Nuo 2007 metų mano kalvėje dega ugnis, skamba priekalai. Ir sąmonė jau užuodžia pasirinkto kelio vertę. Metalas, kaip vėliška medžiaga, kūrybiniai ieškojimai stipriai susiejo visą mano pasaulį su Dausomis. Kūryboje neatsiejama vėliškoji stichija. Tam tikrose formose ji nepažinta ir nelabai suvaldoma, tam tikrose išraiškose ji konkreti, apibrėžta griežtais ženklais ir simboliais. Šiuo metu, visa kūrybinė energija teka per mūsų protėvių pasaulio pažinimą, per baltiškąją praeitį. Taip gimė „Dausų spinduliai“, kalviškos miniatiūros. Raštų, ženklų motyvai nešantys praeities žinias ir saugantys istoriją. Mūsų protėvių palikimas ženkluose ir simboliuose primena apie draugišką mitologinį pasaulį, kuris buvo, yra ir bus gyvas. O mes, neišvengiamai susilieję su šiuo pasauliu. Ir dabartis, ir ateitis teka tik iš mūsų praeities šaltinių. Lemties ir savo kelio supratimas prasideda tik nuo savo šaknų pažinimo.
Tad kas dien, mokindamasis pasiklausti mane supančio neregimojo pasaulio, bandau surasti šviesos spindulį, iš Dausų nugirsti mintį ir suteikus darnų kūną paleisti žinią tarp žmonių.
O baigus gilesnį kūrinį ir paleidžiant jį į pasaulį, širdy nugirsti paskutiniąją maldą:
Kūrėjas išsibarstęs, išlydi savo kūną,
Kuris jau turi sielą, jausmus ir vientisumą.
Į daiktiškąją dvasią…
Atodūsis ir tiek.
Išsemtas, išblaškytas
Kūrybos ir minties…
