Istorinės glūdumos ūkanose mūsų kraštas išnyra kaip beribių miškų, skaidrių upių ir ežerų bei klampių pelkynų buveinė. Manoma, kad XI–XIII amžiuje miškai užėmė 55 proc. Lietuvos teritorijos, o pelkės ir vandens telkiniai – 23 proc. Miškų ir pelkių reikšmė baltų genčių, o vėliau ir tautų, formavimuisi yra neįkainojama. Didžiulių neįžengiamų miškų ir pelkynų plotai apsunkino priešų skverbimąsi ir ilgus šimtmečius saugojo mūsų kraštą. Ateivių antpuolių metu ir siaučiant karų negandoms, pelkynuose buvo galima rasti saugią priebėgą ir maisto. Priešams nežinomos kūlgrindos vedė per klampynes į miško salose įrengtas slaptas gyvenvietes. Raistų nuošalėse ir neapžvelgiamose giriose žmonės nuo seno rinko uogas, grybus, žvejojo, medžiojo, skobė dreves bitėms auginti.

Tiktai daug vėliau, atėjūnų pasaulėžiūrai paveikus mūsų pasaulio ir gamtos suvokimą, pelkės tapo baugia, nykia, nepažinta ar net nekenčiama vietove ir buvo nusausintos, o didžiosios girios iškirstos. Liko tiktai menki lopinėliai kadaise slūgsojusių pelkynų ir ošusių girių.
Natūralūs miškai, vandenys, nesudarkytos pelkės, natūralios pievos yra pamėgtos daugelio rūšių augalų ir gyvūnų. Ši paroda mus supažindina su išlikusiomis natūraliomis gamtos salomis Dzūkijoje ir Biebžos upės slėnyje, supamomis urbanizuoto kraštovaizdžio, kur dar gali išvysti ypač turtingą pirmapradį gamtos pasaulį. Tai kvietimas keliauti ir pažinti savo kraštą, kad siekis išsaugoti gamtos vertybes įgytų aiškią prasmę.

Fotografijų paroda parengta įgyvendinant projektą „Gamtos paveldo panaudojimas ornitologinio turizmo plėtrai Dzūkijoje ir Biebžos slėnyje” Nr. LT-PL-1R-056, kuris finansuojamas Europos regioninio plėtros fondo ir projekto partnerių lėšomis pagal Interreg V-A Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programą.

Lietuvos ornitologų draugija