Nuo rugpjūčio 6 d. Alytaus kraštotyros muziejuje veiks nauja alytiškio, Lietuvos archeologo, istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Svetiko paroda „Anatominis gumbų tyrimas“.

Šioje parodoje autorius pristato prieš dešimtmetį netikėtai atrastą hobį ir jo rezultatą – medžio GUMBUS. Ir nors šįkart kalbama ne apie mokslą, archeologiją ar istoriją, parodoje išlieka tai, kas autoriui būdinga labiausiai: tyrinėtojo žvilgsnis, „daktaro“ akis, subtili meistrystė ir stiprūs, preciziški, prigimtiniai bei profesiniai įgūdžiai – atrasti, pastebėti, atidengti gamtos sukurtas formas.

Lankytojų laukia daug kruopščiai, anatomiškai, savitai ištyrinėtų GUMBŲ – skulptūriškų ir funkcionalių, kiekvieno su savitu charakteriu ir istorija. Vieni primena gyvas būtybes, kiti – abstrakčias formas, o treti stebina tuo, ką gamta geba sukurti be jokio žmogaus plano. Ateikite – ir supraskite tai pamatę patys.

Rugpjūčio 20 d. 17.30 val. kviesime į parodos pristatymą ir susitikimą su pačiu autoriumi.

APIE DR. EUGENIJŲ SVETIKĄ

Eugenijus Svetikas (g. 1957 m. rugsėjo 25 d. Alytuje) – Lietuvos archeologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.

IŠSILAVINIMAS IR VEIKLA

1980 baigė istoriją Vilniaus universitete.

1981–87 dirbo Alytaus kraštotyros muziejuje.

1988–95 mokytojavo Alytaus vidurinėse mokyklose.

Nuo 1995 dirba Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriuje. Vadovavo ir vadovauja mokslo projektams: Žalgirio epochos lietuvių ir žemaičių karių kapai ir ginklai (2010–11), Krikščioniškasis bestiariumas XIII–XV a. „pagoniškosios“ Lietuvos kultūroje (nuo 2012).

2017 Gumbų hobio pradžia.

TYRIMAI IR PUBLIKACIJOS

Pagrindinės mokslinių tyrimų sritys: christianizacijos reiškiniai Lietuvoje XIV a. pabaigoje–XVII a.: archeologijos duomenų klasifikavimas, analizė ir interpretacija; XIII–XIV a. radinių paieška Lietuvos archeologijos medžiagoje: duomenų analizė ir interpretacija. Kasinėjo Bazorų kapinyną, Leipalingio kapinyną, Didžiasalio, Taikūnų, Alytaus (Alytaus kapinynas), Vinkšninių ir kitus XIV a. pabaigos–XVII a. kapinynus, Alytaus ir Giluičių piliakalnių gyvenvietes (Alytaus piliakalnis, Giluičių piliakalnis ir gyvenvietė), Kaziulių, Vinkšninių pilkapius, Dzirmiškių pilkapyną.

Svarbesnės mokslo publikacijos: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai (knyga 3, su kitais, 2001), Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai (2003), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab.–XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais (2 tomai, 2009), Žalgirio epochos lietuvių ir žemaičių kapai su ginklais (2011), Bazorų kapinynas: christianizacijos šaltiniai (2012), Krikščioniškasis bestiariumas XIII–XV a. Lietuvos kultūroje: omega segės zoomorfiniais galais (2 tomai, 2014), Sargėnų kapinynas (2019; apie Sargėnų kapinyną).

https://www.vle.lt/straipsnis/eugenijus-svetikas/

REDAS DIRŽYS APIE DR. EUGENIJŲ SVETIKĄ IR JO „ANATOMINĮ GUMBŲ TYRIMĄ“ (AGT)

Alytaus kraštotyros muziejus atidaro dr. Eugenijaus Svetiko rankdarbių parodą. Ar tai iš tiesų paroda? Neabejotinai muziejininkams šis žodis parankus, nes įgalina bet ką įkišti į rėmus – įforminti, pritaikyti žiūrovų suvartojimui. Žodis paroda besąlygiškai siejamas su kultūriniu elitu ir didžiąja dalimi su menininkais, kurie devalvavo ne tik patį terminą, bet ir tai, ką patys daro. Bet ar Dr. Eugenijus Svetikas yra menininkas? O jeigu ne, tai kas jis toks? Galų gale bet koks menininkas profesionalas vengtų savo darbų įvardijimo rankdarbiais, nes jo darbai yra aukščiau realybės, „nuo Dievo“, taip sakant. Todėl, bent jau iš pirmo žvilgsnio dr. Eugenijaus Svetiko darbai netgi primena mėgėjų, neprofesionalų, išgyvenusių ištisą virsmą savo pačių suvokime nuo „liaudies menininkų“ sovietmečiu, vėliau tapusių tautodailininkais, o šiandien jau statančių save į vieną gretą su menininkais, įsivardindami skulptoriais, tapytojais, tekstilininkais, keramikais ar tiesiog menininkais autsaideriais. Ar dr. Eugenijus Svetikas yra vienas iš jų? Nepanašu. Bet, jeigu dar neįkyrėjau, o ir noras pasinerti į sunkiau paaiškinamus vandenis dar neišblėso, toliau kiek nuosekliau pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus.

Mažai kam nūdienos jaunesniosios kartos alytiškių žinoma, o vyresnieji jau irgi miglotai pamena, kad istorikas archeologas, vienas įtakingiausių Lietuvos XIV–XVII a. materialiosios kultūros ir joje įsispaudusios krikščionybės ideologijos pėdsakų tyrėjas, įprasminęs Lietuvos istorijoje saikingai ligi tol naudotą terminą „christianizacija“ dr. Eugenijus Svetikas ne tik gimė Alytuje, bet ir po studijų būtent Alytuje subrandino ir savo būsimų fundamentalių darbų branduolį. Dirbdamas Alytaus kraštotyros muziejuje (iš ten buvo atleistas vėlyvajame sovietmetyje dėl ideologinio neatitikmens), o vėliau prailgintos dienos grupės pradinių klasių mokiniams auklėtoju ir dar vėliau – istorijos mokytoju jis sugebėjo skirti 10 metų archeologiniams senkapių kasinėjimams ir iš viso 15 metų tų kasinėjimų rezultatų tyrimams, tipologizacijai, analizei, apibendrinimams. Ir užvis smagiausia prisiminti, kad pats pirmasis realiai apčiuopiamas Vilniaus universiteto absolvento Eugenijaus Svetiko darbas Alytaus kraštotyros muziejuje buvo milžiniškų gabaritų puodų sulipdymas iš atskirų šukių, menančių akmens amžių ir kurias patvinęs Nemunas išplovė ties Bakšių, o gal Balkasodžio kaimu. O gal abiejuose. Istorinės ir meninės jų vertės čia neaptarinėsiu, bet šie apimtiniai ankstyvojo Svetiko kūriniai labai panašūs į jo poakademinės brandos materialius darbus tiek dydžiais, tiek estetika, tiek organika, tiek dvasine energetika.

Šiandien daug kas griebiasi medžio gumbų biznio – pjauna, poliruoja, eina iš proto dėl atsiveriančių raštų psichodelikos ir neša parduoti į turgų. Nūnai sunku gauti medžio gumbų – jie paklausūs – visi šiandien nori eiti iš proto. Ne išimtis ir dr. Eugenijus Svetikas ilgus metus paaukojęs atrofuojančiam praktinius gebėjimus moksliniam darbui. Taigi, skaptuodamas, šlifuodamas ir poliruodamas medžio gumbus jis vėl pažadina savyje archeologą, kuris preparuoja kapą tolygiai sluoksnis po sluoksnio nuvalydamas stekais ir šepetėliu žemes nuo kaulų ir įkapių bei mėgaujasi atsidengiančių paviršių reljefu.

Ar pajunta dvasinę satisfakciją žiūrovai, apžiūrinėjantys dr. Eugenijaus Svetiko AGT? Labai abejoju. Kiekvienas žmogus tampa visaverčiu ir galų gale kažką apskritai pradeda suvokti, jeigu nors kažkiek transformuoja materialius išteklius savo paties rankomis. Šiandien rankomis vien tapšnoti per mygtukus, braukyti per ekraną, spausti pelę, šaukštą ar automobilio vairą pakanka nebent mokslininko ar kultūrininko karjerai padaryti – tai dr. Eugenijus jau padarė. Bet jis žengia toliau – per pastarąjį dešimtmetį dirbdamas prie AGT jis pasiruošė sau vietą ne kur kitur, bet Dangaus karalystėje. Ir apskritai – visi daktarai, kurie užsiima AGT, kažką (nebūtinai save) ruošia Dangaus karalystei. Todėl ir abejoju, ar tai paroda, nes čia kaupiasi kur kas daugiau, nei galima pamatyti ar pačiupinėti, kai prižiūrėtojai nemato.