ŽVILGSNIS Į ATMINTIES ŠALTINIUS

SVEIKINIMAS PARODOS „ŠTETLO DAINOS“ ORGANIZATORIAMS Alytaus Audiovizualiųjų menų centre

Mieli bičiuliai – parodos „Štetlo dainos“ organizatoriai, Alytaus Audiovizualiųjų menų centro komanda ir svečiai,

Su džiaugsmu sužinojome apie mūsų meno kolekcijos „Štetlo dainos“ parodos surengimą Jūsų centre. Visada gera matyti tąsą, o dar geriau – patiems joje dalyvauti.

Jūsų centras įsikūręs ypatingoje vietoje – istorinės sinagogos pastate, kuris buvo kruopščiai restauruotas daugiau nei penkerius metus, skiriant tam rimtą finansavimą.

Nėra nieko natūralesnio ir žmogiškesnio, kaip atkurti vietas, kuriose buvo sulaužytas gyvenimas, ir išlaikyti jose gyvą atminimą.

Būtent tai Jūsų centras ir daro.

Džiaugiamės galėdami parodyti savo kūrinius, skirtus tų žmonių – iš skirtingų kartų – atminimui ir gyvenimui, kuris buvo tragiškai bei dramatiškai nutrauktas, vietoje, kuri yra restauruota- istorinėje sinagogoje. Tai suteikia visoms pastangoms prasmę ir patalpina jas į tinkamą, žmogišką kontekstą.

Šia savo kolekcija  ir paroda mes pagerbiame abi savo šeimas, kurių dalis yra kilusi iš Lietuvos. Dėl to jau beveik tris dešimtmečius palaikome labai produktyvų bendradarbiavimą su įvairiomis Lietuvos meno, kultūros ir viešosiomis institucijomis.

Meno kūrėjo darbas, žvelgiančio į atminties šaltinius, gali atnešti labai padrąsinančių ir prasmingų netikėtumų. Štai pora pavyzdžių: kai prieš daugelį metų Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovybė paprašė Michaelo sukurti vieną aliejinės tapybos darbą, kuris bibliotekoje būtų tarsi meninis akcentas, Michaelas galvojo apie mūsų brangų bičiulį Elie Wieselį ir jo pasaulį, kurį per jo didžiuosius kūrinius pažino milijonai žmonių. Kurdamas tą paveikslą Michaelas nusprendė, kad berniukas, kurį pavadino „Yiddishe Son“ („Jidiš sūnus“) ir kuris buvo jaunas Elie, turėtų groti smuiku.

Michael Rogatchi ©. Yiddishe Son. Aliejus ant drobės, 2011 m., ir studija kūriniui, 2011 m.

Kai Elie Wieselis pamatė paveikslą, jis buvo giliai sujaudintas ir paklausė Michaelo, iš kur šis žinojo jo istoriją su smuiku. Tuo metu mes nežinojome. Ir tuomet didysis rašytojas mums papasakojo širdį draskančią istoriją apie berniuką, kuris mėgo groti smuiku ir grojo nepaprastai gerai. Berniukas, jo šeima Sigete (Rumunija) ir visi jų bičiuliai buvo tikri, kad užaugęs jis taps koncertuojančiu smuikininku. Tada atėjo Šoa, ir 1944-ųjų Šavuoto dieną berniukas su visa šeima buvo suimti ir išvežti į Aušvicą, kur jo jaunąją seserį, vos atvykus, visų akivaizdoje sudegino gyvą. Motina buvo nužudyta netrukus po to. Tėvas ir berniukas liko Aušvico barake, o jų vienintelis ir svarbiausias lobis buvo berniuko smuikas. Tėvas labai stengėsi, kad paauglys sūnus išgyventų. Jis buvo girdėjęs, kad tie, kurie priimami į Aušvico kalinių orkestrus – buvo du vyriški ir vienas moterų orkestras – turi didesnę galimybę išgyventi. Kaip pasakojo Elie po daugelio metų, berniukas, kurį iki sielos gelmių sukrėtė sesers ir motinos žiauri žmogžudystė, matė viską, kas vyko aplink jį ir jo sergantį tėvą mirties stovykloje, ir neturėjo nė menkiausios minties groti. Labai nerimaudamas dėl sūnaus, tėvas maldavo bent pabandyti.

Vien iš pagarbos ir meilės kenčiančiam tėvui jaunas Elie sutiko ir ankstų rytą paėmęs mylimą smuiką pamėgino ką nors pagroti. Tačiau tai ilgai netruko. Po minutės prie berniuko prišoko barako sargybinis (jis buvo ne vokietis), išplėšė smuiką ir sudaužė jį berniuko ir tėvo akyse. Lygiai taip pat, kaip nužudė jo seserį.

Didysis Elie Wieselis, kuris buvo labai geras ir perspektyvus smuikininkas, niekada daugiau nebegalėjo paimti smuiko į rankas. „Tiesiog negalėjau“, – sakė jis. „Tačiau iš kur, Michaelai, tu žinojai, kad smuikas visada buvo mano širdies dalis?“ – „Aš nežinojau“, – atsakė Michaelas, kurį labai paveikė ši istorija, kurios Wieselis paprastai nepasakodavo, nes ji jam iki gyvenimo pabaigos buvo labai skausminga. – „Tiesiog jutau, kad tu turi mylėti smuiką taip, kaip aš. Nežinojau, kad pats grojai.“ – „Na, atrodo, kad kažkaip vis dėlto žinojai“, – tyliai nusišypsojo Elie Wieselis.

Ir štai dabar šis „Yiddishe Son“, Elie Wieselis, Michaelo paveiksle groja savo smuiku. Tokia gali būti meno galia – kartais atverianti neįtikėtinus atradimus. Originalus aliejinės tapybos kūrinys, skirtas didžiajam rašytojui ir mūsų brangiam bičiuliui, buvo perduotas ilgalaikiam saugojimui Vilniaus žydų viešajai bibliotekai. O šioje parodoje galite pamatyti Michaelo studiją tam kūriniui, kuri yra mūsų specialios kolekcijos „Štetlo dainos“ dalis.

Taip pat yra iškalbingas epizodas, susijęs su Innos diptichu, vaizduojančiu štetlą. Šiuose darbuose Inna piešė įsivaizduojamą štetlą, kuriame, tarsi realiu laiku atkuriant gyvenimą ar jo atmintį, vis daugėjo detalių.

Neseniai, dirbdama prie kito projekto, susijusio su štetlais ir jų kultūra, Inna aptiko vieno iš daugybės kadaise Lietuvoje klestėjusių štetlų – Valkininkų – aprašymą. Aprašymas buvo parašytas tuo metu, kai Alytaus mūrinė sinagoga, kurioje įsikūręs Audiovizualiųjų menų centras, buvo pastatyta, XX a. pradžioje. Jos visiškai nuostabai, perskaitytas aprašymas tiksliai atitiko tai, ką ji buvo nupiešusi prieš kelerius metus savo diptiche „Štetlų pasivaikščiojimai ir atmintys“: sinagoga, tiltas, dvi lygiagrečiai tekančios upės, šalia jų esantys namai – visi mediniai, išskyrus tris mūrinius, kepykla, du vandens malūnai, krautuvėlės, netoliese esantis miškas, turgaus aikštė ir t. t. Tai buvo neįtikėtinas menininko požiūriu pakartotinis atradimas. Ji post factum suprato, kad savo įsivaizduojamo štetlo piešinyje iš tiesų nupiešė kažką labai artimo realiai vietai – su jos garsia sena sinagoga, turėjusia unikalų Aron Kodešą (Toros skrynią), ypač išpuoštą ir menišką, ir vieta, kur, kaip rašoma legendoje, vietos rabinas Šmuelis, kuris taip pat buvo Vilniaus rabinas, mėgdavo vaikščioti su legendiniu Vilniaus Gaonu (vieta buvo netoli Vilniaus). Pasak to rašytinio šaltinio, Vilniaus Gaonui labai patikdavo ten vaikščioti dėl vietovės grožio ir dviejų upių – kaip ir Innos piešinyje. Vilniaus Gaonas mėgdavo sustoti ant tilto ir žvelgti žemyn, mėgindamas atpažinti upėse gyvenančias žuvis.

Kai menininkui nutinka tokie dalykai, tai yra ypatinga dovana, už kurią esi labai dėkingas.

Šie du epizodai – tai tik pavienės istorijos, susijusios su darbais, kuriuos galima išvysti mūsų parodoje „Štetlo dainos“. Yra ir daugiau nuostabių bei įtraukiančių pasakojimų apie kai kuriuos bendros kolekcijos kūrinius, įskaitant ir tuos, susijusius su vieninteliu ir nepakartojamu Leonardu Cohenu, kurio motina ir jos šeima buvo iš Kauno ir kuris mums abiem daugelį metų buvo brangus bičiulis ir svarbus įkvėpimo šaltinis. Šiai kolekcijai priskiriami kūriniai priklauso daugeliui viešųjų institucijų ir žymių privačių kolekcijų visame pasaulyje, įskaitant Niujorką, Paryžių, Londoną, Jeruzalę, Vieną, Ciūrichą, Prahą, Helsinkį, Taliną.

Džiaugiamės, kad kūriniai eksponuojami tokioje ypatingoje vietoje, turinčioje ilgą istoriją ir gyvą dabartį, ir kad juos galės pamatyti Centro lankytojai.

Nuoširdūs abiejų mūsų linkėjimai Alytaus Audiovizualiųjų menų centro komandai ir visiems jo lankytojams.

Inna ir Michaelas Rogatchi

Rogatchi fondas

2025 m. rugsėjo 8 d.
Suomija