Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena – skirta prisiminti ir pagerbti žmones, kurių dėka buvo apgintas ir išsaugotas lietuviškas žodis.
Ši data pasirinkta neatsitiktinai – tai knygnešių karaliumi vadinamo Jurgio Bielinio gimimo diena (1846 m.). Kiek knygnešių buvo mūsų krašte šiandien jau niekas tiksliai neatsakys. Remiantis žinoma informacija, knygnešių ir platintojų Dzūkijoje priskaičiuojama 204. Dauguma jų buvo kaimų ir miestelių gyventojai – amatininkai, žemdirbiai, prekybininkai, tarnautojai. Visgi nemažą dalį knygnešių sudarė dvasininkai – kunigai, klierikai. Dauguma jų Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai.
Knygnešystė – analogijų pasaulyje neturintis reiškinys, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų. 1864–1904 m. laikotarpis, kai buvo draudžiama spauda, tapo svarbiu tautos gyvybingumo išbandymu. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingai svarbų vaidmenį, prisidėjusį prie lietuvių tautos susivienijimo bendram kultūriniam darbui. Nepaisant visų draudimų, persekiojimų ir represijų, lietuvių visuomenė ryžtingai ir atkakliai priešinosi bandymams leisti lietuvišką spaudą rusiškais rašmenimis.
Dzūkijos regione knygnešystė šiek tiek skyrėsi nuo tokio pobūdžio veiklos visoje likusioje Lietuvoje. Pietų Lietuva priskiriama prie pasyvesnių knygnešystės teritorijų. Kokios to priežastys? Mūsų regionas ekonomiškai buvo skurdesnis. Metinės valstiečių dzūkų pajamos buvo 3–4 kartus mažesnės nei žemaičių ir net 5 kartus – nei suvalkiečių. Pavyzdžiui, maldaknygė „Šaltinis“, pagrindinis daraktorių vadovėlis, kainavo 3 rublius. Tarnaujant pas ūkininką, tiek buvo galima tikėtis gauti už visus metus. Ši priežastis nulėmė ir mažesnį daraktorinių mokyklų skaičių Dzūkijoje, kur vienam mokiniui mokslai metams kainuodavo apie 1 rub.
Nedėkinga buvo ir Dzūkijos geografinė padėtis – mūsų kraštas buvo nutolęs nuo tuometinių Mažosios Lietuvos knygų spausdinimo centrų. Beveik visos lietuviškos spaudos kelias į Dzūkiją driekėsi per Suvalkiją.
Spaudos draudimo metais nelegalių lietuviškų spaudinių buvo išleista tikrai nemažai. Bibliografijos duomenimis legaliai išleistų spaudinių tebuvo 66 skirtingi pavadinimai, o nelegalių – vien tik Mažojoje Lietuvoje buvo išleista apie 1480 skirtingų pavadinimų, JAV – 720. Pradžioje didžiausią dalį sudarė religinės knygos, vėliau pradėjo daugėti ir pasaulietinių leidinių.
Per šį sudėtingą laikotarpį knygnešiai sulaukė skirtingų likimų. Dalis nukentėjo nuo carinės valdžios represijų ir buvo priversti bėgti į užsienį, kiti pasiliko gimtinėje ir kūrė savo gyvenimą čia.
„Be lietuviškos kalbos neišgyvensi nė dienos“ – tai vienas muziejaus edukacinių užsiėmimų, kviečiantis pažinti Dzūkijos regiono knygnešystės ypatumus, knygų gabenimo ir platinimo paslaptis, slaptųjų mokyklų veiklą bei garsiausius vietos knygnešius. Tikimės jau greitai vėl galėsime jus pakviesti jame sudalyvauti, o kol kas siūlome išbandyti savo jėgas ir atsakyti į keletą edukacinio žaidimo „Nugabenk knygą“ klausimų:
1 viktorina „Be lietuviškos kalbos neišgyvensi nė dienos“
2 viktorina „Slaptoji mokykla“
Taip pat „Knygnešio dienos“ proga mūsų „Facebook“ puslapyje pasidalinome keturiais vaidybiniais filmukais apie knygnešės Karusios nutikimą (žiūrėti ČIA).
