Artėjant Muziejų nakčiai, kai muziejinės veiklos tradiciškai keldavosi į tamsųjį paros metą, natūraliai iškyla klausimas: kuo gi pasišviesti? Tiesa, šiemet muziejų šventės scenarijų neišvengiamai koreguoja pandemija, ir į gyvą renginį lankytojų nepakviesime. Tačiau tikrai naudinga pasižvalgyti, kokius šviečiančius prietaisus ir priemones būtų galima rinktis ateityje. Muziejaus saugyklose radome nemažai šviesą skleidžiančių (ar bent jau anksčiau ją skleidusių) eksponatų.
Žibintas, liktarna, žibintuvas – tiek daug pavadinimų dar XIX a. antrąją pusę menančiam eksponatui įvardinti! Kai žmonės dar net neįsivaizdavo, kas yra elektra, tai buvo pagrindinis šviesos šaltinis vėlų vakarą einantiems į ūkines patalpas ar prireikus ko pasiskolinti pas kaimyną. Žibintai lipdyti iš molio, tverti iš metalo, konstruoti iš medienos, aptraukiami džiovinta kiaulės pūsle ar įstiklinami. Viename rėmelio šone įstatomos durelės žvakei įdėti. Viršuje centre paliekama anga ar nedidelis skardinis kaminėlis. Tokius rankų darbo žibintus XIX a. pab. – XX a. pr. pakeitė fabrikiniai.
Spingsulė, lemputė – tai nedidukas stiklinis arba skardinis indelis, į kurį buvo pripilama žibalo ir įmerkiama dagtis. Maža liepsnele rusenanti spingsulė būdavo pritvirtinama palubėje, prie sienos ar specialaus paaukštinimo. Muziejuje saugoma spingsulė pagaminta iš rašalo buteliuko ir buvo gauta iš Norgeliškių kaimo, Alytaus rajono.
O štai žibalinę lempą galbūt galėtume pavadinti spingsulės evoliucijos rezultatu. Žibalinių lempų būta įvairių dydžių ir formų, o jų veikimo principas toks: į skardinį ar stiklinį indelį įpiltas žibalas, į jį įmerkta dagtis, kurią uždegus uždedamas pūsto stiklo gaubtas. Liepsna reguliuota specialiu sraigteliu.
Žibinčius, balaninė arba dzūkiškai – tiesiog dziedas. Tai medinis stovas, į kurį buvo įstatoma smilkstanti viena arba dvi balanos. Balana – tai peiliu atskeltas medžio – dažniausiai pušies ar beržo – gabalėlis. Dziedai galėjo būti pastatomi, pakabinami ar įkišami tarp sienojų – priklausomai nuo to, kur ir kokiems darbams pasišviesti naudoti. Paprastai dziedas laikytas prie krosnies, o netoliese statytas dubuo su vandeniu balanų nuodeguliams, kurie būdavo nuolat nubraukiami. Iš Rudnios kaimo, Varėnos rajono, į muziejų patekusiame dziede per vakarą dzūko pirkioje galėjo būti sudeginama apie 20 vienetų 1 m ilgio balanų!
Negalima nepaminėti, rodos, pačios elementariausios apšvietimo priemonės – žvakės. Tradiciškai žvakės gamintos iš lajaus arba vaško bei lino ar medvilnės siūlų dagties. Žinome, kad vaško žvakės nuo seno buvo prabangos prekė. XX a. pradžioje populiarėjo parafininės žvakės. Ilgainiui žvakės atpigo, progų jas uždegti daugėjo. Štai, pavyzdžiui, XX a. 8 dešimtmetyje mažųjų jubiliatų tortai jau būdavo puošiami mažomis gimtadieninėmis žvakutėmis, įstatytomis į dailius laikiklius.
Žvakidžių evoliucija taip pat labai įdomi. Žinome, kad dažnai degančios žvakės buvo įstatomos į indelį, pripiltą grūdų. Kaip žvakidės naudotos daržovės, pavyzdžiui, nupjauti ir išskobti burokai. Nagingesnis šeimininkas žvakides pasigamindavo iš medžio, o turtingesnieji – leisdavo sau prabangą įsigyti dailiai išlietas metalines žvakides. Įmantrios žvakidės puošė ir bažnyčių interjerus.
Pasišviesti ar kitą prietaisą įžiebti, žinoma, galima ir degtukais, kurie tarpukariu dar vadinti sierčikais. 1930 m. valstybei monopolizavus degtukų rinką įvežti degtukus iš svetur buvo draudžiama. Degtukai tapo tikra prabangos preke – viena dėžutė kainavo 10 centų. Neabejotinai dėl to netruko išpopuliarėti žiebtuvėliai – kaip pigesnė alternatyva sierčikams. Tačiau akivaizdžiai smunkant degtukų pardavimams žiebtuvėliai taip pat buvo gerokai apmokestinti. Istorikai tvirtina, kad tarpukariu Lietuvoje tiek degtukai, tiek žiebtuvėliai buvo itin populiarios kontrabandinės prekės.
Dar vienas, pirmo žvilgsnio sunkiai įspėjamas prietaisas – dar Antrojo pasaulinio karo laikus menantis improvizuotas šviestuvas, vadintas kaptilka. Lietuviškai galėtume jį pavadinti smilkytuvu. Eksponatas pagamintas iš panaudoto karinio šaudmens gilzės. Suspaudus vieną jos galą, į vidų buvo pripilama žibalo, įmerkiama ir uždegama dagtis.
Tarp jau minėtų šviesos šaltinių prožektorius išties atrodo novatoriškai. Maitinamas baterijomis, lengvas, patogus laikyti rankoje ir nukreipti švieso srautą norima kryptimi. XX a. 7 deš. toks prietaisas išties darė įspūdį!
Dar vienas prožektorius į muziejų atkeliavo iš Alytaus geležinkelio stoties budėtojo posto ir mena XX a. 7-8 dešimtmetį. Galima tik spėlioti, kiek traukinių jo spindinčia akimi palydėta! Na, o jei Muziejų naktis vis dar atrodo pernelyg tamsi, Jums tikrai prireiks ryškesnio šviesos šaltinio, pavyzdžiui, XX a. 7 deš. madingo pastatomo toršero su dviem lempomis. Beje, tai ir puiki interjero detalė.
Viliamės, kad šios idėjos pravers žingeidiems mūsų lankytojams, pasiryžusiems naktiniams atradimams muziejuose!
Parengė Rasa Stanevičiūtė
