Kur gyvena sveikata

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo pirmųjų gyvavimo dienų buvo rūpinamasi gyventojų sveikata. 1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos Valstybės Taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo daktaras Jonas Basanavičius, inžinierius profesorius Steponas Kairys ir kunigas Justinas Staugaitis. Vėliau į jos veiklą įsijungė iš Rusijos sugrįžęs daktaras Jurgis Alekna. 1918 m. lapkričio 11 d. Augustino Voldemaro sudaryta vyriausybė Sveikatos komisiją reorganizavo į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Pagrindinis departamento uždavinys buvo parengti naujus įstatymus ir teisinius sveikatos sistemos pamatus, spręsti aktualias organizacines problemas. Paskirtas Sveikatos departamento direktorius ir Vidaus reikalų viceministras daktaras J. Alekna vieną iš pirmųjų pasirašė įsakymą dėl 20 apskričių gydytojų paskyrimo ir jų pareigų. Dienraštyje Lietuvos aidas buvo išspausdintas paskirtųjų gydytojų sąrašas, kuriame nurodoma, kad nuo 1918 m. gruodžio 2 d. Alytaus apskrities gydytojo pareigas pradeda eiti gydytojas Julius Abraitis.

I-osios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, užtikrinus piliečių sveikatos apsaugą, buvo steigiamos medicinos įstaigos, įvairios visuomeninės organizacijos (Raudonasis Kryžius, medicinos draugijos, sąjungos, katalikų gydytojų korporacijos ir kt.), vykdoma mokslinė veikla, leidžiama medicinos literatūra. Medicinos mokslo teorijos ir praktikos reikalams pradėtas leisti periodinis žurnalas Medicina. Būtent šiame žurnale 1922 m. buvo atlikta Lietuvos gydytojų registracija. Medicina skelbė du gydytojų sąrašus: pirmasis apėmė visus, turėjusius nuolatinę teisę verstis medicina (233 gydytojai), antrasis – neatitikusius visų reikalavimų ir teturėjusius laikinas teises (158 gydytojai). Tarp pirmųjų – atrandama, kad visoje Alytaus apskrityje nuolatinę teisę turėjo Leiba Finkelis (Seirijai), Simonas Janavičius (Alytus), Abraomas Jankelis Išlondskis (Simnas), Jurgis Venckūnas (Birštonas), tarp antrųjų – Juozas Kovarskis (Merkinė), Benjaminas Petrovas (Alytus), Saliamonas Rabinovičius (Alytus), Vasilijus Stepanovas (Alytus), Natanas Zarcinas (Butrimonys).

1920 m. Lietuvos savivaldybių ir kitose ligoninėse nemokamai pradėti gydyti vargšai ir visi mokyklų mokiniai. 1921 m. pradėtas nemokamas skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų. 1926 m. Seimui priėmus Ligonių kasų įstatymą, apsidraudę asmenys ir jų šeimos nariai galėjo naudotis visakeriopu nemokamu gydymu. Steigtos ligonių kasos: 1928 m. spalio 28 d. – Kauno miesto ligonių kasa, netrukus ir kitos – Šiaulių, Marijampolės, Panevėžio, o 1931 m. – Alytaus ligonių kasa. Nors ligonių kasose pagal priimtąjį įstatymą turėjo būti privalomai draudžiami visi asmenys, buvo taikomos išimtys: pavyzdžiui, nebuvo draudžiami uždirbantys daugiau kaip 400 Lt per mėnesį, valstybės tarnautojai, laikinuosius darbus dirbantys asmenys, žemės ūkio darbininkai. Žemės ūkio kraštui, kur didžiąją gyventojų dalį sudarė žemės ūkio darbininkai ir ūkininkai, netobula sistema kėlė didelių rūpesčių. 1937 m. spalio 5 d. laikraštyje Lietuvos žinios buvo aprašyta skaudi istorija:

 

Reikia tvarkyti medicinos pagalbos reikalus ūkininkams. Rugsėjo 28 d. vienas Miroslavo valsč. ūkininkas atvežė pas daktarą susirgusį savo vaiką, bet žmogus neturėdamas pinigų ir negaudamas kaime pasiskolinti pasiėmė centnerį sėmenų ir manė pardavęs sėmenis apsimokės daktarui už kūdikio apžiūrėjimą ir nupirksiąs vaistų. Bet kol minimas pilietis sėmenis pardavė, tai kūdikis mirė. Tokių dalykų yra ir kitose provincijų vietose, nes prireikus kaime keletą litų pasiskolinti, negausi, o pas daktarą be pinigų medicinos pagalbos taip pat negausi.

 

Ligonių kasos rūpinosi, kad susirgusiems jų nariams ir jų šeimoms būtų teikiama pirmoji medicinos pagalba, ambulatorinė pagalba, gydymas ligoninėje ar sanatorijoje, vaistai, tvarstomoji medžiaga ir gydymo reikmenys, pagalba gimdant, skirtas gydytojas ligoniui lankyti ir kt. Be to, buvo mokamos pašalpos: kuo ilgiau ligonis priklausė ligonių kasai, tuo didesnę pagalbą ir pašalpą gaudavo. Piniginė pašalpa, kurios dydis siekė nuo pusės iki viso asmens uždarbio, buvo teikiama nuo ketvirtos sirgimo dienos iki pasveikstant, bet ne ilgiau kaip 39 savaites. 1938 m. ligonių kasose apdraustųjų skaičius Lietuvoje tesudarė tik 3–4 proc. gyventojų. Ligonių kasų lėšomis ambulatoriškai dažniausiai buvo gydomos užkrečiamosios ir kvėpavimo organų ligos, o stacionare tomis pačiomis lėšomis – virškinimo organų ligos.

Per trumpą nepriklausomybės laikotarpį išties sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis buvo siekiama įtvirtinti modernios Lietuvos valstybės sveikatos priežiūros pamatus: pradėta kurti sveikatos draudimo sistema, nuosekliai didėjo medikų skaičius, mažėjo sergamumas užkrečiamosiomis ligomis, augo natūralus gyventojų prieaugis, įvairiuose šalies miestuose buvo pastatyta nemažai naujų medicinos įstaigų. XX a. 3 dešimtm. Alytaus apskrityje jau gyveno apie 110 tūkstančių gyventojų, o medicinos personalas tebedirbo sename mediniame, ligoninės patalpoms visiškai nepritaikytame name. Neišvengiamai reikėjo pradėti naujos ligoninės statybas. 1938 m. vasarį duris atvėrė moderniškai ir higieniškai įrengta  naujoji Alytaus apskrities ligoninė, turėjusi per septyniasdešimt lovų. Spaudoje naujasis ligoninės pastatas buvo įvardijamas miesto puošmena ir laimėjimu, kurio džiaugsmas turėtų spindėti visų miesto gyventojų veiduose.

Tad minint svarbias Alytaus medicinos istorijos sukaktis, kviečiame susipažinti su prieš daugiau kaip aštuonias dešimtis metų vykusių ligoninės statybų peripetijomis, nuotraukomis, fiksavusiomis prieškario Alytaus medikų darbo fragmentus, vaistų receptais bei iššūkiais, kuriuos teko priimti ano meto vietos gydytojams. Specifiniame gydymo įstaigos interjere, kuriame yra ne tik gailestingųjų seserų apranga ar paciento lova, bet ir gydytojo įranga, instrumentai, teminė literatūra. Prieškario Lietuvos gydytojai, ypač pirmajame Respublikos gyvavimo dešimtmetyje, dirbo su gana primityviomis priemonėmis. Tarkime, stomatologui, sėdusiam prie tuometinio dantų gręžimo aparato, pirmiausia tekdavo įnirtingai koja minti pedalą, kad grąžtas suktųsi. Dabartinė medicina pažengusi devynmyliais žingsniais, ir nejučia kyla klausimas, kiek dabartinių gydytojų būtų pasirinkę tokią profesiją anuometinėmis sąlygomis.