Kas gi jis – Anzelmas Matutis?

 Siūlome trumpą ištrauką iš Birutės Švagždienės prisiminimų apie poetą Anzelmą Matutį. Su visu tekstu bus galima susipažinti netrukus pasirodysiančioje knygoje „Pažinti Anzelmą Matutį“, kurios pristatymas įvyks 2023 m. sausio 7 d. Alytaus kraštotyros muziejuje.

 

Birutė Švagždienė

Kas gi jis – Anzelmas Matutis? Vaikų poetas, Drevės šeimininkas, girios bičiulis, suvalkietis, tapęs alytiškiu, atklydęs į dzūkų girios tankumyną… Poetas buvo gamtos žmogus, girios vaikas, rašęs vaikams nuo trejų iki… šimtas trejų metų. Jo pradžių pradžia Zomčinės kaime, netoli Igliaukos, kur tebešlama, ošia senelio, tėvo sodinti klevai, liepos, ąžuolai, kur visada vyravo medžio kultas, kur poeto tėvas nešėsi, vėliau – vedėsi  mažąjį Anzelmą klausyti lakštingalų. Savo autobiografijoje A. Matutis rašė: „Atsimenu ankstyvą gegužės rytą, kai tėvo vedamas už rankos, bridau per miglų skaromis užklotas pievas… Staiga krūptelėjau ir suklusau: anapus Jiesios, krūmuose, kažkas užgrojo. Tai lakštingala – ji kvatojo, verkė, siautėjo ir rypavo. Aš atsimenu saulę, degančią mano tėvo ašaroje, ir paukščio giesmę, nardančią po Jiesios pakrantes“.

Vaikiški prisiminimai vėliau išsiliejo ir posmais, kaip antai:

O tėvas paėmė mane, pakėlė greit ant rankų

Ir tarė pakuždom:

– Klausyk, sūnel! Gerai klausyk.

Prabilo raistas ir Jiesios pakrantės tankios:

– Jurgiuk – Jurgiuk! Paplak – paplak! Kinkyk – kinkyk!

(„Lakštingalų rytas“)

Arba:

Yra ir lyrika mana,

Užgimusi lakštingalai bešvilpiant Pajiesy…

Be premijų, be laurų, lyg našlaitė bėdina,

Tačiau tyra lyg snaigės perlas viesulingam debesy.

(„Bemokslis aš esu“)

 

Kiek daug šiuose posmuose gražaus, tyro jausmo, ekspresijos, pajautimo, kad lakštingalos giesmė ir patį paskatino giedoti. Ar ne ta meilė gamtai, medžiui, giriai jį atvedė ir į Dzūkijos šilus?

<…>

Mūsų šeimos pažintis, bičiulystė su poetu prasidėjo 1969 m., kai su vyru Vincu atvažiavome į Rudnios vidurinę mokyklą dirbti mokytojais. A. Matutis, lankydamasis Rudnioje, apsigyvendavo mediniame mokyklos bendrabutyje, o vėliau – viename laisvame mokytojų namo bute. Išvaikščiojo jis visas Rudnios kaimo apylinkes, miškus miškelius… Atrado ir savo „girios televizorių“ – Malinuko ežerėlį. Rytais per samanų paklodes, paėmęs meškerę, jis apie 4 km keliaudavo prie Malinuko. Kasdien susitikdavome, kviesdavome pietų, bendraudavome prie arbatos puodelio. Vieną dieną, parėjusi iš mokyklos ir nesulaukusi jo, einu į žemiau esantį butą pas poetą. Pasibeldžiu, girdžiu: „Prašom.“ Įeinu, o A. Matutis guli lovoje. Susirūpinusi klausiu, kas atsitiko, gal susirgęs. O jis ramiai atsako: „Aš sveikas, bet kelnės šlapios, negalėjau ateiti.“ Buvo gana ankstyvas pavasaris, bežvejodamas stovėjo ežerėlio pakraštyje ant ledo ir įsmuko…

Bevaikščiodamas po girias, poetas ne tik žvejojo, čia, Rudnioje, gimė posmai ir būsimoms knygoms – „Genių kalvė“ 1970 m., „Girios televizorius“ 1973 m. Braidė išbraidė A. Matutis daugybę Dzūkijos girių, kol atrado nuostabų kampelį netoli Ūlos ir Uosupio santakos, kaip jis pats sakė, „kuo toliau nuo žmonių kelio“.

Čia, prie Pauosupės kaimelio (iki jo, kaip poetas sakė, „net Tarybų valdžia neatėjo“), apie 1970-uosius metus jis pasinėrė į savo Drevės kūrimą (žodis „statyba“ čia visai netinka). Kiek išvaikščiota, kol surasti gumbai, gumbeliai, šakos, šaknys, kelmai – juk kai kurie net iš Ūlos dugno ištraukti. Jis tapo architektu, konstruktoriumi, žmogumi, kuris nuolat skubėjo, kūrė – fantazijos jam niekada netrūko. Į pagalbą kviesdavo Pauosupės, Kašėtų kaimo vyrus. Taip prie Uosupio, gražioje įlomėje, išaugo neįprastas tyliam Pauosupės kaimeliui statinys, pasipuošęs kreivų medžių sąsparomis, o savo „akį“ – įdomios formos langiuką – atsuko į Laumių lieptą. A. Matutis juokaudamas sakydavo, kad nuo kalnelio per Uosupį ateidavo laumės… O kiemelyje stovi ir tikroji drevė – sena sena, net su trimis aviliais. Ji čia neaugo, atvežta, rodos, nuo Lynežerio ir įmontuota į žemę. <…>