Rudenį muziejus pasitinka paroda MEDINIAI STEBUKLAI iš gausaus etnografijos rinkinio. Orientuojantis į eksponatų medžiagiškumą dar 2015 m. buvo pristatyta paroda „Šiaudiniai stebuklai“, kurioje atskleistas platus šiaudo panaudojimas tradicinėje lietuvių kultūroje. Tęsdami kelionę per medžiagas ir jų naudojimo istoriją šįsyk muziejininkai kviečia atkreipti dėmesį į medį-mišką-medieną.

Mediniai eksponatai sudaro didžiąją muziejaus Etnografijos rinkinio dalį. Tai – rankų darbo indai, įrankiai, padargai, naudoti dzūkų kasdienybėje XIX a. – XX a. viduryje. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti daiktai, sudarantys pagrindinę parodos MEDINIAI STEBUKLAI ašį, iškalbingai pasakoja apie medžio panaudojimo tradiciją mūsų krašte. Dažnai primityvūs savo forma, visgi buvo laiko patikrinti ir maksimaliai funkcionalūs laikmetyje, kuriame naudoti. Šiandien jau ne taip paprasta atskirti, iš kokios medienos jie padaryti. Kai kurių iš jų rūšį gali padėti įspėti žievės (jeigu ji išlikusi) spalva, medienos rievės, svoris, spalva, šakelių išsidėstymas. Tačiau daugumos eksponatų medieną, kaip ir jos amžių, tiksliai įvardinti būtų galima tik atlikus specialius dendrochronologinius tyrimus. Medžio drožybos meistras Algirdas Juškevičius, apžvelgdamas etnografijos rinkinyje saugomus medinukus, spėja, kad dalis jų yra pagaminti iš vikšnos ir guobos – medžių, kurių dar XIX a. Dzūkijoje buvo gausu, tačiau dėl guobų maro, siautusio XIX a. II pusėje, beveik neliko.

„Mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžiaginės ir dvasinės medžio kultūros kūrėja“ – taip glaudų lietuvio santykį su medžiu ir miškais apibūdina prof. Libertas Klimka. Šiai įžvalgai randame netikėtai daug patvirtinimų.

Išskirtinė pagarba miškams ir medžiams – būdingas senosios baltų religijos bruožas. IX-XV a. menančiuose istoriniuose šaltiniuose minimi mūsų žemėse augę šventi miškai, alkos ir medžiai, kurie itin saugoti nuo krikščionių. Prof. Marija Gimbutienė šias šventas giraites prilygina savotiškiems draustiniams, nes buvo tikima dieviška nepaliestų miškų galia. Šventos alkos, medžiai minimi ne vieno Lietuvą aprašiusio metraštininko.[1] Unikalu tai, kad vienokie ar kitokie ypatingų senų ąžuolų, liepų, eglių aprašymai sutinkami iki pat XX a.

Miškas žmonėms visada buvo gyvybiškai svarbi išgyvenimo sąlyga. Čia jie rinko maistą – uogas, grybus, riešutus, miške medžiojo, kopinėjo medų, sakino medžius. Girios buvo saugi priebėga nelaimių, karų metais. Medžiai buvo pagrindinė statybinė medžiaga. Be jų neįsivaizduota buities rakandų, darbo įrankių, ūkio padargų gamyba. Jauki šiluma namuose krosnyje tyliai spragsint malkoms taip pat buvo dovanota miško. Ir nors gyveno tarp girių, žmonės su medžiais elgėsi atsakingai ir taupiai – be reikalo nekirsdavo žalių, krosnį kūrendavo apdžiūvusiais ir sausuoliais.[2] Tarsi miško aidas ant medinių skrynių, kuparų, rankšluostinių, verpsčių gulė gyvybingos augmenijos fragmentai – tapyti ar įrėžti, taip tik patvirtindami žmogaus pagarbą, padėką gamtai už jos teikiamą globą ir dovanas.

Žmonių sąmonei artimas pasaulio skirstymas į vyriškąjį ir moteriškąjį buvo taikomas ir medžiams. Vyriškiausiais laikyti ąžuolai, uosiai, beržai, moteriškiausios – eglės ir liepos. Vyriškąjį pradą simbolizavo jėga, gyvybingumas, apskrita forma, o moteriškąjį – gyvybe, atsinaujinimu, žydėjimu, vaisiais turtingi augalai. Įdomu ir tai, kad didesnio dėmesio susilaukdavo gumbuoti, sukti, daugiakamieniai medžiai, jie laikyti ypatingais.[3]

Naujoje sodyboje kartu su statomu namu buvo sodinami įvairūs medžiai, vaismedžiai. Kaip teigia dr. Vytautas Tumėnas, sodas – reiškinys, tiesiogiai susijęs su sėsliu gyvenimo būdu, žemdirbyste ir civilizacija. Sodas reiškė ypatingai žmogaus pertvarkytos gamtos lopinėlį – taip, kaip jam buvo gražiausia, patogiausia. Dėl to sodo metafora iliustruoja mintį apie tobulumą, idealų, sutvarkytą pasaulį ir yra tokia gyvybinga senuosiuose mituose.[4]

Medžio įvaizdis atrandamas ir senojoje pasaulėžiūroje: žmogus, norėdamas suprasti Visatą ir apibrėžti joje savo vietą, per jį bandė įsivaizduoti visą pasaulį. Pasaulio medis – plačiai paplitusi mitologinės erdvės organizavimo priemonė, apėmusi bei įprasminusi dangų, žemę ir požemį. Su jo šakomis sietas dangus, dangaus dievai, dangaus kūnai, paukščiai, ugnis. Su kamienu – žemė, žemės dievai, gyvuliai. Su šaknimis sietas požemis, jo dievai, žuvys, žalčiai, vanduo.[5] Parodoje eksponuojamų raižytų eksponatų dekore gausu užuominų į šią harmoningą struktūrą – tai verpimo įrankiai, rankšluostinės, lazdos, kultuvės ir kt. Parodos erdvę praturtina Gintarės Markevičienės stilizuotas Gyvybės medžio piešinys.

Dar vienas parodos sluoksnis – medžių nuotraukos. Muziejininkas, fotografas Giedrius Bernatavičius užfiksavo dvidešimties skirtingų rūšių medžius, kurie nuo seno augo mūsų kaimynystėje. Autorius medžius parodai fotografavo skirtingais metų laikais, atkreipė dėmesį ne tik į medžio siluetą, bet ir iš pažiūros nedideles detales: šakų ir kamienų formas, lapų struktūrą, žiedų trapumą, žievės faktūras, kankorėžių žaismą, subtilias ir raminančias gamtos spalvas ir atspalvius. Šios fotografijos ne tik kviečia iš arčiau pažvelgti į mus supančią turtingą gamtinę aplinką, bet kartu ir stabtelėti greitoje kasdienybėje, paieškoti įkvėpimo ten, kur jį visada rasdavo mūsų protėviai. Ir, žinoma, atkreipti dėmesį į tai, kaip svarbu tinkamai įvertinti ir atsakingai išsaugoti mūsų paveldą – tiek gamtos, tiek žmogaus sukurtą. Šalia nuotraukų ir eksponatų lankytojai kviečiami pastebėti QR kodus, kuriuos nuskaitę savo išmaniaisiais įrenginiais ras vaizdo siužetus apie skirtingus medžius, jų ypatybes ir panaudojimą

Svarbiu parodos elementu tapo menininkės, garso dizainerės alytiškės Aistės Noreikaitės performansas MIŠKAS MANO MINTYSE. Aistė Noreikaitė baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklos Fortepijono klasę, vėliau pasirinko Garso Meno ir Dizaino specialybę Londono Menų Universitete. Kaip baigiamąjį darbą Aistė sukūrė smegenų bangas į garsus interpretuojančią instaliaciją PATIRČIŲ ŠALMAS (Angl. The Experience Helmet), kurios klausantis kiekvienam žmogui patirtis yra skirtinga. Projektas buvo pristatytas Hotel Elephant ir Elevator galerijose Londone. Netrukus po projekto įgyvendinimo Aistės paprašė surengti daugiau performansų su Patirčių Šalmu Londone, Paryžiuje, Amsterdame bei Vilniuje. Po studijų dirbo su akupunktūros tyrėjais David Mayor ir Tony Steffert jų vykdomų tyrimų asistente, kur įrašinėjo ir analizavo smegenų bangos bei kitus biologinius signalus. Vėliau Aistė tobulinosi technologijų kursuose Brazilijoje bei Lietuvoje.

Parodos atidarymo metu lankytojai turėjo unikalią galimybę išgirsti MEDINIŲ STEBUKLŲ atmosferos inspiruotas žmogaus smegenų bangas, tiesiogiai atspindimas muzikiniais garsais. Techninė performanso dalis reikalauja platesnio paaiškinimo. Menininkė naudoja elektroencefalografijos prietaisą – „meditacinį lankelį“, kurio pagalba iš smegenų nuskaitomi signalai ir Bluetooth ryšiu perduodami į kompiuterį. Kompiuterinėje programoje muzikinio kūrinio parametrai yra tiesiogiai veikiami iš prietaiso ateinančių signalų. Kitaip tariant, kompoziciniai kūrinio sprendimai yra perduodami smegenų bangomis. Smegenų bangos yra skirstomos pagal aktyvumą: Delta (0-4hz) – miego būsena, Teta (4-8hz) – sapnai, Alfa (8-12hz) – ramybė ir atsipalaidavimas, Beta (12-16hz) – mąstymas, sprendimų darymas, Gamma (16 – 40hz) – objekto suvokimas iš įvairių perspektyvų. Šiam pasirodymui menininkė pasirinko Delta ir Beta smegenų bangų duomenis dėl parodoje esančio konteksto – parodos eksponatų stebėjimo bei vaikščiojimo po ekspozicinę erdvę. Stebint eksponatus sustiprėja Beta bangos aktyvumas, o vaikštant – Delta. Pagal bangos stiprumo lygį Beta buvo suskirstytos į 9, o Delta – į 10 garsinių pasirinkimų. Keičiantis bangos stiprumui, keičiasi ir ją atspindintis garsas. Performanso metu įrašyta ir parodos erdvėje nuolat skambanti muzikinė kompozicija kviečia įsiklausyti į aplinką, įsiklausyti į mišką. Pabandyti įsiklausyti į save.

MEDINIAI STEBUKLAI – tai paroda apie žmogui gyvybiškai svarbų ryšį su mišku, medžiais, paremtą pagarba, tvarumu, bendradarbiavimu. Tai paroda apie pasitikėjimą gamta, apie gilią ir seną medžio ir žmogaus draugystę. Apie mūsų dienas pasiekusius (ne)paprastus gamtos ir žmogaus sukurtus medinius stebuklus, atrastus muziejaus saugyklose ir… už jų ribų.

Genialumą surandame paprastume, o stebuklus – mažuose dalykuose.

PARODOS AUTORIAI:

Kuratorė – Rasa Stanevičiūtė

Fotografas, video siužetų autorius – Giedrius Bernatavičius

Parodos dizainerė ir Gyvybės medžio piešinio autorė – Gintarė Markevičienė

Parodos garsų kompozitorė – Aistė Noreikaitė

[1] Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, Vilnius, 1994, p. 60

[2] Čepienė I. Etninė kultūra ir ekologija. Vandens ir medžio, žemės ir paukščio sakralumas, Kaunas, 1999, p. 49

[3] Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, Vilnius, 1994, p. 61

[4] Sodo rėda, sud. Liugienė M., Vilnius, 2012, p. 10

[5] Račiūnaitė R., Senvaitytė D., Vaicekauskas A. Senovės lietuvių pasaulėžiūra, Kaunas, 2001