„Meno gurkšnis“ – tarsi gaivaus oro gurkšnis, kartu su šiltos arbatos gurkšniu ir jaukiu pasikalbėjimu apie meną (dailę), kūrėjus, jų tarpusavio ryšius, saviraiškos galimybes bei įvairių aplinkybių lemiamus kūrybos ir likimo posūkius, apie linksmus nutikimus, apie, rodos, taip neseniai buvusią vakar dieną ir jau šiandieną.
Vieną pilką ir slogią sausio dieną Audiovizualiųjų menų centre (senojoje sinagogoje) nutikęs ir ją nuskaidrinęs „Meno gurkšnis“ buvo apie jau anapilin išėjusį alytiškį dailės mokytoją ir dailininką–grafiką Juozą Brusoką.
Kalbėjomės apie vis dar galimą pamatyti šio ilgamečio Alytaus dailės mokyklos mokytojo parodą „Gyvenimo atspaudai“, autoriaus asmenybę, jo gyvenimo ir kūrybos vingius. Kėlėme klausimą, kodėl toks talentingas menininkas buvo daugeliui puikiai žinomas, mylimas ir iki šiol geru žodžiu minimas mokytojas, vis dėlto išliko tylus, santūrus, taip pilnai neatsiskleidęs kaip nuostabus kūrėjas. Stebėjomės ir žavėjomės jo kūriniuose, vienur preciziškai ir su juvelyriniu įsijautimu papasakotomis istorijomis, kitur su lengvu įkvėpimu ir keliais rankos prisilietimais užfiksuotu jausmu. Diskutavome apie tai, kad šiuolaikinės dailės kontekste J. Brusoko grafikos darbuose dažnai sutinkami etnografiniai motyvai ir simboliai, atėję iš mūsų tautos sakmių, pasakų, dainų, siekiantys gilią senovę, visgi ir šiandien tebėra aktualūs ir madingi.
Šis „Meno gurkšnis“ buvo kartu rimtas, bet ir lengvas. Buvome lankytojai, kurie rinkosi sau patikusius kūrinius, tarsi galėtume juos parsinešti namo, ir galvojome jiems pavadinimus. O sugalvoję, buvome truputėlį dailės kritikai – geranoriški ir nepikti, mėginantys suprasti ir paaiškinti, ką pats autorius savo kūriniu galėjo pasakyti, nejučia atskleisdami ir savojo pasaulėvaizdžio matymą.
„Meno gurkšnis“ – tai dar vienas žingsnelis link siekiamybės – pritraukti meną arčiau galerijų ir muziejų lankytojo. Atrasti būdą kurti šiltą ir artimą santykį su lankytoju, kad šis panorėtų dar ir dar kartą sugrįžti, o kartu atsivesti ir būrį sekėjų, kuriems iki tol galerijų ir muziejų erdvės galėjo kelti keistą nepatogumo jausmą, kartais nepamatuotą baimę bei siejosi su įsisenėjusiu ir jau atgyvenusiu stereotipu, tokiu kaip „nuobodu“.
