#: locale=lt
## Tour
### Description
### Title
tour.name = Alytus
## Skin
### Multiline Text
HTMLText_80B076E3_8F67_54FC_41C8_F60BF5FD7C6F.html = Vytauto Jaručio darbų paroda
Vytauto Jaručio darbų paroda
Šiaudiniai sodai – vienas dekoratyviausių, subtiliausių ir kartu paslaptingiausių lietuvių liaudies paprotinės dailės pavyzdžių. Jo paskirtis puošybinė, tačiau galima įžvelgti ir daug gilesnių motyvų – sodas lyginamas su mitiniu Pasaulio arba Gyvybės medžio įvaizdžiu, kurio atskiras dalis: dangaus skliautą, žemės horizontalę, požemį, nesunku atpažinti besisukančio reketuko struktūroje.
Sukurti užburiančią, sudėtingą tūrinę kompoziciją – nelengvas ir kruopštus darbas. Vienodomis atkarpomis sukarpytus šiaudus reikia sunerti ant lininio siūlo. Sodai puošti obuoliukais, riešutais, spalvotais popierėliais, šiaudinėmis saulutėmis, paukšteliais. Kabindavo ne bet kur, o pačioje garbingiausioje namų vietoje – virš stalo, šalia gerosios kertės. Sodai dažnai rišti Kalėdoms, Velykoms, buvo svarbi vestuvinių apeigų dalis.
Šiaudiniai sodai – vienas dekoratyviausių, subtiliausių ir kartu paslaptingiausių lietuvių liaudies paprotinės dailės pavyzdžių. Jo paskirtis puošybinė, tačiau galima įžvelgti ir daug gilesnių motyvų – sodas lyginamas su mitiniu Pasaulio arba Gyvybės medžio įvaizdžiu, kurio atskiras dalis: dangaus skliautą, žemės horizontalę, požemį, nesunku atpažinti besisukančio reketuko struktūroje.
Sukurti užburiančią, sudėtingą tūrinę kompoziciją – nelengvas ir kruopštus darbas. Vienodomis atkarpomis sukarpytus šiaudus reikia sunerti ant lininio siūlo. Sodai puošti obuoliukais, riešutais, spalvotais popierėliais, šiaudinėmis saulutėmis, paukšteliais. Kabindavo ne bet kur, o pačioje garbingiausioje namų vietoje – virš stalo, šalia gerosios kertės. Sodai dažnai rišti Kalėdoms, Velykoms, buvo svarbi vestuvinių apeigų dalis.
Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kario šarvų rekonstrukcija, atkurta remiantis išlikusiais didžiųjų kunigaikščių Kęstučio, Vytauto, Jogailos antspaudais ir archeologiniais radiniais. Visa kario ginkluotė galėjo sverti apie 23–27 kg. Kario galvą saugojo kūgio formos šalmas. Ant kūno buvo užsivelkamas dygsniuoto audinio pošarvis. Kariai naudojo tiek žiedinius, tiek plokštelinius šarvus. Lietuvio kario skydas buvo išskirtinės formos – patogus naudoti kariui tiek stovėjus rikiuotėje, tiek jojus raitam. Lietuvišką skydą dėl jo patogumo nukopijavo net kryžiuočiai. Efektyvus artimos kovos ginklas buvo kirvis. Buožė arba kuoka – dar vienas svarbus lietuvio kario ginklas. Sakoma, kariai patys ją užsiaugindavo! Jauną medelį perpjaudavo, įdėdavo akmenį, o medelis laikui bėgant suaugdavo, vėliau belikdavo tik nusipjauti.
Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kario šarvų rekonstrukcija, atkurta remiantis išlikusiais didžiųjų kunigaikščių Kęstučio, Vytauto, Jogailos antspaudais ir archeologiniais radiniais. Visa kario ginkluotė galėjo sverti apie 23–27 kg. Kario galvą saugojo kūgio formos šalmas. Ant kūno buvo užsivelkamas dygsniuoto audinio pošarvis. Kariai naudojo tiek žiedinius, tiek plokštelinius šarvus. Lietuvio kario skydas buvo išskirtinės formos – patogus naudoti kariui tiek stovėjus rikiuotėje, tiek jojus raitam. Lietuvišką skydą dėl jo patogumo nukopijavo net kryžiuočiai. Efektyvus artimos kovos ginklas buvo kirvis. Buožė arba kuoka – dar vienas svarbus lietuvio kario ginklas. Sakoma, kariai patys ją užsiaugindavo! Jauną medelį perpjaudavo, įdėdavo akmenį, o medelis laikui bėgant suaugdavo, vėliau belikdavo tik nusipjauti.
Tai vidutinio ūgio alytiškė, ėjusi į vieną iš 59 Alytuje buvusių smuklių parsinešti alaus, kuriuo ketino pasimėgauti valgydama vakarienę. Tačiau tąsyk jai alumi gardžiuotis neteko. Klausite, iš kur visa tai žinome? Tai mums padeda sužinoti rašytinių šaltinių studijos ir archeologinių kasinėjimų metu rastų radinių analizė. Archeologinius kasinėjimus pradėti kartais užtenka atsitiktinumo. 1984 m. Saulės gatvėje žmonės kasė pamatų duobę ir netyčia atrado didžiausią XIV a. pabaigos – XVII a. kapinyną Lietuvoje. Surasti 1152 kapai ir apie 1800 radinių arba jų liekanų. Ištyrę rastus kaulus antropologai padarė išvadą, kad alytiškius kankino anemija, kaulų uždegimai, burnos ertmės uždegimai, ėduonis. Taip pat sužinota, kad vidutinis miestiečio ūgis buvo 166–167 cm, o amžiaus vidurkis – 45 metai. Ilgiausiai gyveno 55 metų sulaukęs vyras! Akivaizdu, kad skirtingų mokslo šakų atstovų bendradarbiavimas lemia puikius rezultatus, kuriais remiantis galima pagaminti tikslią Alytaus miestelio gyventojo rekonstrukciją.
Tai vidutinio ūgio alytiškė, ėjusi į vieną iš 59 Alytuje buvusių smuklių parsinešti alaus, kuriuo ketino pasimėgauti valgydama vakarienę. Tačiau tąsyk jai alumi gardžiuotis neteko. Klausite, iš kur visa tai žinome? Tai mums padeda sužinoti rašytinių šaltinių studijos ir archeologinių kasinėjimų metu rastų radinių analizė. Archeologinius kasinėjimus pradėti kartais užtenka atsitiktinumo. 1984 m. Saulės gatvėje žmonės kasė pamatų duobę ir netyčia atrado didžiausią XIV a. pabaigos – XVII a. kapinyną Lietuvoje. Surasti 1152 kapai ir apie 1800 radinių arba jų liekanų. Ištyrę rastus kaulus antropologai padarė išvadą, kad alytiškius kankino anemija, kaulų uždegimai, burnos ertmės uždegimai, ėduonis. Taip pat sužinota, kad vidutinis miestiečio ūgis buvo 166–167 cm, o amžiaus vidurkis – 45 metai. Ilgiausiai gyveno 55 metų sulaukęs vyras! Akivaizdu, kad skirtingų mokslo šakų atstovų bendradarbiavimas lemia puikius rezultatus, kuriais remiantis galima pagaminti tikslią Alytaus miestelio gyventojo rekonstrukciją.
Kraštotyros muziejus, 1 a.
Kraštotyros muziejus, 1 a.
Sveiki atvykę į virtualų Alytaus kraštotyros muziejų. Kviečiame apsidairyti, atrasti ir susipažinti. Čia rasite neregėtų daiktų ir negirdėtų istorijų, kurias galite paskaityti, išklausyti, o keletą daiktų netgi pavartyti ir apžiūrėti iš visų pusių. Pradėkime kelionę!
Sveiki atvykę į virtualų Alytaus kraštotyros muziejų. Kviečiame apsidairyti, atrasti ir susipažinti. Čia rasite neregėtų daiktų ir negirdėtų istorijų, kurias galite paskaityti, išklausyti, o keletą daiktų netgi pavartyti ir apžiūrėti iš visų pusių. Pradėkime kelionę!
Kraštotyros muziejus, 2 a.
Kraštotyros muziejus, 2 a.
1915 m. rugpjūčio 27-oji Alytuje: vienos gatvės istorija
1915 m. rugpjūčio 27-oji Alytuje: vienos gatvės istorija
Šias dvi 1937 m. Juozo Zikaro iš bronzos lietas atminimo lentas išsaugojo ir muziejui 2018 m. perdavė alytiškių Raginskų šeima. Vienoje iš lentų pavaizduota tiltu jojusio karininko Antano Juozapavičiaus žūtis. Jaunasis karininkas su keliais kareiviais nespėjo persikelti į kitą Nemuno krantą, kai jį pakirto pasalūniška priešo kulka. Tą pačią naktį netoli tilto gyvenę vietiniai jį palaidojo viename Kreivosios gatvės darže. Vėliau karininkas iškilmingai perlaidotas Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje.
1937 m. atidarytas naujasis tiltas, pavadintas A. Juozapavičiaus vardu. Ant jo šios atminimo lentos ir buvo pritvirtintos. Tilto statybos kainavo 1 170 000 litų! Abipus tilto ir jo prieigose buvo įrengti „52 žibintai, kuriuose degė po dvi 60 W lempas.“ Anot to meto spaudos, „tiltas tapo mėgiama alytiečių vakarinių pasivaikščiojimų vieta, nors čia dažnai pučia žvarbus šiaurys.“
Šias dvi 1937 m. Juozo Zikaro iš bronzos lietas atminimo lentas išsaugojo ir muziejui 2018 m. perdavė alytiškių Raginskų šeima. Vienoje iš lentų pavaizduota tiltu jojusio karininko Antano Juozapavičiaus žūtis. Jaunasis karininkas su keliais kareiviais nespėjo persikelti į kitą Nemuno krantą, kai jį pakirto pasalūniška priešo kulka. Tą pačią naktį netoli tilto gyvenę vietiniai jį palaidojo viename Kreivosios gatvės darže. Vėliau karininkas iškilmingai perlaidotas Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje.
1937 m. atidarytas naujasis tiltas, pavadintas A. Juozapavičiaus vardu. Ant jo šios atminimo lentos ir buvo pritvirtintos. Tilto statybos kainavo 1 170 000 litų! Abipus tilto ir jo prieigose buvo įrengti „52 žibintai, kuriuose degė po dvi 60 W lempas.“ Anot to meto spaudos, „tiltas tapo mėgiama alytiečių vakarinių pasivaikščiojimų vieta, nors čia dažnai pučia žvarbus šiaurys.“
J.Zikaro lentos ir miesto tiltas
J.Zikaro lentos ir miesto tiltas
XVIII a. pabaigoje Nemunas tapo valstybine siena tarp Prūsijos ir Rusijos. Pirmasis Alytus atiteko Rusijai, o Antrasis Alytus Prūsijai. Skirtinguose Nemuno krantuose esančiose miesto dalyse įsigaliojo nauji skirtingi įstatymai. Negana to, kelionės XIX amžiaus Alytuje iš vieno Nemuno kranto į kitą truko net 12 dienų! Pasirodo, kad skirtinguose krantuose įsigaliojo ne tik skirtingi įstatymai ir skirtingos valstybinės kalbos, bet ir skirtingi kalendoriai. Kairiajame Nemuno krante ir toliau liko galioti Grigaliaus kalendorius. Dešiniajame krante carinė Rusija nuo 1800 metų įvedė senąjį Julijaus kalendorių. Tad keleivis iš Rusijos valdomos Alytaus pusės išvykdavo kovo 10 d., per keletą minučių valtimi perplaukdavo Nemuną ir pakliūdavo į Prūsijos valdomą Alytaus pusę. Ten oficialus vietos kalendorius skelbdavo – šiandien yra kovo 22-oji, o ne kovo 10-oji. Štai jums ir 12-os dienų skirtumas tarp dviejų Nemuno krantų.
XVIII a. pabaigoje Nemunas tapo valstybine siena tarp Prūsijos ir Rusijos. Pirmasis Alytus atiteko Rusijai, o Antrasis Alytus Prūsijai. Skirtinguose Nemuno krantuose esančiose miesto dalyse įsigaliojo nauji skirtingi įstatymai. Negana to, kelionės XIX amžiaus Alytuje iš vieno Nemuno kranto į kitą truko net 12 dienų! Pasirodo, kad skirtinguose krantuose įsigaliojo ne tik skirtingi įstatymai ir skirtingos valstybinės kalbos, bet ir skirtingi kalendoriai. Kairiajame Nemuno krante ir toliau liko galioti Grigaliaus kalendorius. Dešiniajame krante carinė Rusija nuo 1800 metų įvedė senąjį Julijaus kalendorių. Tad keleivis iš Rusijos valdomos Alytaus pusės išvykdavo kovo 10 d., per keletą minučių valtimi perplaukdavo Nemuną ir pakliūdavo į Prūsijos valdomą Alytaus pusę. Ten oficialus vietos kalendorius skelbdavo – šiandien yra kovo 22-oji, o ne kovo 10-oji. Štai jums ir 12-os dienų skirtumas tarp dviejų Nemuno krantų.
Alytaus miesto Magdeburginė privilegija
Alytaus miesto Magdeburginė privilegija
1581 m. birželio 15 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras Alytui suteikė Magdeburgo teisę, t. y. savivaldą ir svarbiausią jos simbolį – herbą – baltą rožę raudoname lauke. Privilegijos gavimo dieną Alytus buvo nedidelis, tačiau išsidėstęs abiejuose Nemuno krantuose. Jame gyveno apie 1200 gyventojų, kurie buvo batsiuviai, račiai, kalviai, mėsininkai, kailiadirbiai, keltininkai ir kiti amatininkai, prekybininkai. Miestelyje veikė bažnyčia, cerkvė ir net 59 karčiamos! Toks jų kiekis rodytų, jog miestelis buvo dažnai lankomas pirklių. Valdovas vardine privilegija miestui skyrė aukščiausią miesto pareigūną – vaitą, o miestiečiai rinko suolininkus ir tarėjus. Pastarieji iš savo tarpo išrinkdavo burmistrą. Mieste vyko kassavaitiniai turgūs ir keturios metinės mugės. Ar miestiečiu galėto tapti kas tik nori? Miestiečiu galėjo tapti tik laisvas žmogus, bent keletą metų nuolat gyvenęs mieste. Kandidatas į miestiečius būtinai prisiekdavo Magdeburgo teisei ir miestiečio pažymėjimą gaudavo tik susimokėjęs stojamąjį mokestį.
1581 m. birželio 15 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras Alytui suteikė Magdeburgo teisę, t. y. savivaldą ir svarbiausią jos simbolį – herbą – baltą rožę raudoname lauke. Privilegijos gavimo dieną Alytus buvo nedidelis, tačiau išsidėstęs abiejuose Nemuno krantuose. Jame gyveno apie 1200 gyventojų, kurie buvo batsiuviai, račiai, kalviai, mėsininkai, kailiadirbiai, keltininkai ir kiti amatininkai, prekybininkai. Miestelyje veikė bažnyčia, cerkvė ir net 59 karčiamos! Toks jų kiekis rodytų, jog miestelis buvo dažnai lankomas pirklių. Valdovas vardine privilegija miestui skyrė aukščiausią miesto pareigūną – vaitą, o miestiečiai rinko suolininkus ir tarėjus. Pastarieji iš savo tarpo išrinkdavo burmistrą. Mieste vyko kassavaitiniai turgūs ir keturios metinės mugės. Ar miestiečiu galėto tapti kas tik nori? Miestiečiu galėjo tapti tik laisvas žmogus, bent keletą metų nuolat gyvenęs mieste. Kandidatas į miestiečius būtinai prisiekdavo Magdeburgo teisei ir miestiečio pažymėjimą gaudavo tik susimokėjęs stojamąjį mokestį.
1377 m. ir kiti paminėjimai
1377 m. ir kiti paminėjimai
Prie Alytaus piliakalnio žmonės gyveno jau geležies amžiuje, tačiau praėjo ne vienas amžius, kol Alytaus vardas pakliuvo į istorinius šaltinius. Tik 1377 m. vokiečių metraštininkas Vygandas Margburgietis savo kronikoje paliko trumpą įrašą: „Maršalas brolis Gotfrydas ir didysis komtūras brolis Riudegeris iš Elnerio niokoja Merkinės ir Alytaus žemes, į kurias įsiveržė iš ryto. Tose apylinkėse buvo matyti keturi kariuomenės būriai, kurie sugrįžta be nuostolių, užmušę stabmeldžių ir parsivarydami belaisvių“. Metams bėgant rašytinių žinių apie Alytų daugėjo, jos darėsi įvairesnės: apie gyventojus ir jų verslus, tarpusavio draugystę ir vaidus, prekybinius ryšius su kitais miestais ir panašiai. Alytaus miestelis augo dabartinių Antano Juozapavičiaus, Jiezno, Merkinės ir Panemuninkėlių gatvių teritorijoje, o Alytaus piliakalnis po Žalgirio mūšio ilgainiui prarado savo reikšmę alytiškių gyvenimui.
Prie Alytaus piliakalnio žmonės gyveno jau geležie amžiuje, tačiau praėjo ne vienas amžius, kol Alytaus vardas pakliuvo į istorinius šaltinius. Tik 1377 m. vokiečių metraštininkas Vygandas Margburgietis savo kronikoje paliko trumpą įrašą: „Maršalas brolis Gotfrydas ir didysis komtūras brolis Riudegeris iš Elnerio niokoja Merkinės ir Alytaus žemes, į kurias įsiveržė iš ryto. Tose apylinkėse buvo matyti keturi kariuomenės būriai, kurie sugrįžta be nuostolių, užmušę stabmeldžių ir parsivarydami belaisvių“. Metams bėgant rašytinių žinių apie Alytų daugėjo, jos darėsi įvairesnės: apie gyventojus ir jų verslus, tarpusavio draugystę ir vaidus, prekybinius ryšius su kitais miestais ir panašiai. Alytaus miestelis augo dabartinių Antano Juozapavičiaus, Jiezno, Merkinės ir Panemuninkėlių gatvių teritorijoje, o Alytaus piliakalnis po Žalgirio mūšio ilgainiui prarado savo reikšmę alytiškių gyvenimui.
Iškart po karo Alytuje pradėjusios veikti pramonės įmonės buvo nedidukės, įdarbinusios nuo kelių iki kelių dešimčių darbuotojų. Didesnės įmonės atsirado tik 6 dešimtmečio pabaigoje pastačius sviesto gamyklą, duonos kombinatą, linų ir siuvimo fabrikus. Pastarasis buvo įrengtas viename iš caro laikais statytų kareivinių pastatų, ir jame dirbo net 700 darbuotojų! Tačiau didžioji pramonės plėtra mieste prasidėjo 7 dešimtmečio pradžioje, kai buvo nutarta pramonę sutelkti regionų centruose.
Tuo metu atidarytos mašinų, šaldytuvų, metalinių konstrukcijų, gelžbetonio konstrukcijų, vyno gamyklos, medvilnės kombinatas, 8 dešimtmečio pradžioje – mėsos ir eksperimentinis namų statybos kombinatas. Tokiai gausybei gamyklų reikėjo daug darbininkų. Juk juos visus reikėjo apgyvendinti! Tad kylant pramonės įmonėms kartu kilo ir gyvenamieji mikrorajonai, o darbuotojai į Alytų vyko iš visos Lietuvos ir net Sovietų Sąjungos. Jei 1959 m. mieste gyveno šiek tiek virš 12 tūkst. gyventojų, tai 1979 m. mieste jau buvo daugiau 55 tūkst. gyventojų.
Iškart po karo Alytuje pradėjusios veikti pramonės įmonės buvo nedidukės, įdarbinusios nuo kelių iki kelių dešimčių darbuotojų. Didesnės įmonės atsirado tik 6 dešimtmečio pabaigoje pastačius sviesto gamyklą, duonos kombinatą, linų ir siuvimo fabrikus. Pastarasis buvo įrengtas viename iš caro laikais statytų kareivinių pastatų, ir jame dirbo net 700 darbuotojų! Tačiau didžioji pramonės plėtra mieste prasidėjo 7 dešimtmečio pradžioje, kai buvo nutarta pramonę sutelkti regionų centruose.
Tuo metu atidarytos mašinų, šaldytuvų, metalinių konstrukcijų, gelžbetonio konstrukcijų, vyno gamyklos, medvilnės kombinatas, 8 dešimtmečio pradžioje – mėsos ir eksperimentinis namų statybos kombinatas. Tokiai gausybei gamyklų reikėjo daug darbininkų. Juk juos visus reikėjo apgyvendinti! Tad kylant pramonės įmonėms kartu kilo ir gyvenamieji mikrorajonai, o darbuotojai į Alytų vyko iš visos Lietuvos ir net Sovietų Sąjungos. Jei 1959 m. mieste gyveno šiek tiek virš 12 tūkst. gyventojų, tai 1979 m. mieste jau buvo daugiau 55 tūkst. gyventojų.
Tai bronzinė Juozo Zikaro lieta atminimo lenta, puošusi 1937 m. naujai pastatytą tiltą. Naujuoju tiltu džiaugėsi visa jauna Lietuvos valstybė, nes tai buvo pirmasis tokios konstrukcijos tiltas visose Baltijos valstybėse ir pirmasis toks monumentalus statinys, pastatytas visiškai be užsienio paskolos, o savomis lėšomis.
Lentoje pavaizduotas karininkas Antanas Juozapavičius, duodantis savo kareiviams nurodymus, kur įsitvirtinti ir laukti susidūrimo su priešu, kol pats grįš į kareivines ir paims iš vakaro gautus ginklus. Vadovauti Pirmajam pulkui karininkas Antanas Juozapavičius buvo paskirtas 1919 m. sausio 31 d., tačiau vasario 13 d. įvykusiose kautynėse žuvo ant medinio miesto tilto. Tiek senasis medinis, tiek naujasis gelžbetoninis tiltas buvo pavadintas jo vardu.
Tai bronzinė Juozo Zikaro lieta atminimo lenta, puošusi 1937 m. naujai pastatytą tiltą. Naujuoju tiltu džiaugėsi visa jauna Lietuvos valstybė, nes tai buvo pirmasis tokios konstrukcijos tiltas visose Baltijos valstybėse ir pirmasis toks monumentalus statinys, pastatytas visiškai be užsienio paskolos, o savomis lėšomis.
Lentoje pavaizduotas karininkas Antanas Juozapavičius, duodantis savo kareiviams nurodymus, kur įsitvirtinti ir laukti susidūrimo su priešu, kol pats grįš į kareivines ir paims iš vakaro gautus ginklus. Vadovauti Pirmajam pulkui karininkas Antanas Juozapavičius buvo paskirtas 1919 m. sausio 31 d., tačiau vasario 13 d. įvykusiose kautynėse žuvo ant medinio miesto tilto. Tiek senasis medinis, tiek naujasis gelžbetoninis tiltas buvo pavadintas jo vardu.
Karininkas A.Juozapavičius kovose už Lietuvos nepriklausomybę
Karininkas A.Juozapavičius kovose už Lietuvos nepriklausomybę
Tai originali skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus lieta atminimo lenta, viena iš keturių, puošusių 1929 m. pastatyto Laisvės Angelo paminklo postamentą. Ją, kaip ir Juozo Zikaro pagamintas lentas, miestui išsaugojo alytiškių Raginskų šeima.
Pasakojama, kad „Laisvės angelui“ pozuoti Antanas Aleksandravičius prikalbino jauną, gražią gimnazijos mokytoją. Alytiškiai džiaugėsi gražiu naujuoju paminklu, tačiau džiaugsmas truko neilgai. 1934 m. pavasarinės audros metu paminklas žaibo buvo sudaužytas. Alytiškiai aktyviai rinko lėšas ir po trejų metų Angelas vėl kėlė praeivių žvilgsnius į viršų. 1944 m. sovietai užėmė miestą, netrukus abipus Angelo išdygo du obeliskai su raudonomis žvaigždėmis. Greitai šalies Nepriklausomybę simbolizavęs paminklas buvo sunaikintas. Šiandieninis mieste trimituojantis Angelas atstatytas 1991 m.
Tai originali skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus lieta atminimo lenta, viena iš keturių, puošusių 1929 m. pastatyto Laisvės Angelo paminklo postamentą. Ją, kaip ir Juozo Zikaro pagamintas lentas, miestui išsaugojo alytiškių Raginskų šeima.
Pasakojama, kad „Laisvės angelui“ pozuoti Antanas Aleksandravičius prikalbino jauną, gražią gimnazijos mokytoją. Alytiškiai džiaugėsi gražiu naujuoju paminklu, tačiau džiaugsmas truko neilgai. 1934 m. pavasarinės audros metu paminklas žaibo buvo sudaužytas. Alytiškiai aktyviai rinko lėšas ir po trejų metų Angelas vėl kėlė praeivių žvilgsnius į viršų. 1944 m. sovietai užėmė miestą, netrukus abipus Angelo išdygo du obeliskai su raudonomis žvaigždėmis. Greitai šalies Nepriklausomybę simbolizavęs paminklas buvo sunaikintas. Šiandieninis mieste trimituojantis Angelas atstatytas 1991 m.
Žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimui
Žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimui
Kampas, kuriame statant namą buvo dedamas pinigėlis ar šventosios Agotos duonos riekelė, buvo vadinamas gerąja kerčia, krikštasuole, pakūčia. Čia kabinta rankšluostinė, tarmiškai abrūsine vadinta, šventieji paveikslai. Už rankšluostinės buvo užkišamos šventintos verbos, jos lentynėlėje laikytas kryželis, šv. Agotos duonos gabalėlis. Tikėta, kad pastarasis gali apsaugoti namus nuo perkūnijos. Rankšluostinėje kabintas pats gražiausias rankšluostis – abrūsas. Gerojoje kertėje dažniausiai sėsdavosi namų šeimininkas, čia sodindavo garbingus svečius: per vestuves jaunuosius, per krikštynas krikštatėvius. Atvykusi į vyro namus kertėje kabančioje rankšluostinėje jaunamartė pakabindavo savo rankšluostį. Pradėjus didžiuosius vasaros darbus, čia statydavo rugiapjūtės pradėtuvių pėdą, rugiapjūtės ar linarovio pabaigtuvių vainikus. Kertėje kabanti rankšluostinė į muziejų pateko iš Metelių k., Alytaus r.
Kampas, kuriame statant namą buvo dedamas pinigėlis ar šventosios Agotos duonos riekelė, buvo vadinamas gerąja kerčia, krikštasuole, pakūčia. Čia kabinta rankšluostinė, tarmiškai abrūsine vadinta, šventieji paveikslai. Už rankšluostinės buvo užkišamos šventintos verbos, jos lentynėlėje laikytas kryželis, šv. Agotos duonos gabalėlis. Tikėta, kad pastarasis gali apsaugoti namus nuo perkūnijos. Rankšluostinėje kabintas pats gražiausias rankšluostis – abrūsas. Gerojoje kertėje dažniausiai sėsdavosi namų šeimininkas, čia sodindavo garbingus svečius: per vestuves jaunuosius, per krikštynas krikštatėvius. Atvykusi į vyro namus kertėje kabančioje rankšluostinėje jaunamartė pakabindavo savo rankšluostį. Pradėjus didžiuosius vasaros darbus, čia statydavo rugiapjūtės pradėtuvių pėdą, rugiapjūtės ar linarovio pabaigtuvių vainikus. Kertėje kabanti rankšluostinė į muziejų pateko iš Metelių k., Alytaus r.
Skliutas – specialus plačių ašmenų kirvis rąstams tašyti. Tai svarbus dailidės darbo įrankis. Skliutas susideda iš dviejų dalių: plačių ašmenų su pasukta pentimi ir medinio koto. Ašmenys – maždaug 30 cm pločio, į galus smailėja. Kotas medinis, palenktas į šoną, kad tašantysis nesusimuštų rankų į rąstą. Beje, skirtingi skliutai buvo kaldinami kairiarankiams ir dešiniarankiams. Iki XX a. pr. skliutus nukaldavo kalviai.
Skliutas – specialus plačių ašmenų kirvis rąstams tašyti. Tai svarbus dailidės darbo įrankis. Skliutas susideda iš dviejų dalių: plačių ašmenų su pasukta pentimi ir medinio koto. Ašmenys – maždaug 30 cm pločio, į galus smailėja. Kotas medinis, palenktas į šoną, kad tašantysis nesusimuštų rankų į rąstą. Beje, skirtingi skliutai buvo kaldinami kairiarankiams ir dešiniarankiams. Iki XX a. pr. skliutus nukaldavo kalviai.
Tai pats seniausias muziejuje saugomas rankšluostis, išaustas 1875 m. Dzūkijoje rankšluosčius vadindavo abrūsais, jie buvo skirstomi į kasdienius ir šventadieninius. Kasdienai skirtus rankšluosčius ausdavo iš prastesnių lininių arba kanapinių siūlų. Šventadieniniai rankšluosčiai austi iš ploniausių lininių ar medvilninių siūlų. Rankšluosčių galus dzūkės puošdavo labai išradingai: dailiai išsiuvinėdavo, prisiūdavo kutus, pinikus, nėrinius. Pastaruosius vadindavo karūnkomis, karūnkaitėmis, aptais, brindomis. Rankšluosčiai buvo naudojami įvairių apeigų – vestuvių, krikštynų, laidotuvių – metu, dažnai dovanoti kaip pagarbos ir dėkingumo simbolis.
Tai pats seniausias muziejuje saugomas rankšluostis, išaustas 1875 m. Dzūkijoje rankšluosčius vadindavo abrūsais, jie buvo skirstomi į kasdienius ir šventadieninius. Kasdienai skirtus rankšluosčius ausdavo iš prastesnių lininių arba kanapinių siūlų. Šventadieniniai rankšluosčiai austi iš ploniausių lininių ar medvilninių siūlų. Rankšluosčių galus dzūkės puošdavo labai išradingai: dailiai išsiuvinėdavo, prisiūdavo kutus, pinikus, nėrinius. Pastaruosius vadindavo karūnkomis, karūnkaitėmis, aptais, brindomis. Rankšluosčiai buvo naudojami įvairių apeigų – vestuvių, krikštynų, laidotuvių – metu, dažnai dovanoti kaip pagarbos ir dėkingumo simbolis.
Žvangučiai, dar vadinami žvanguliais, barškučiais, dzingučiais – šventinių pakinktų dalis. Ant metalinės vielos suverta 11 skirtingo dydžio žalvarinių skambaliukų. Vidurinysis didžiausias, o kiti į kraštus mažėja. Ant kiekvieno žvangučio iškaltas užrašas „METAL“ ir skirtingi skaičiai: 2, 3, 4, 5, 6. Viela, ant kurios sukabinti skambaliukai, apsiūta odinėmis juostomis, kurios viršuje užsegamos sagtimi lyg diržas. Arkliui bėgant risčia, skambaliukai žvanga. Arkliai žvangučiais buvo puošiami per piršlybas, vestuves, Užgavėnes. Muzikantai žvangučius naudojo kaip ritminį muzikos instrumentą. Šiuos žvangučius muziejus gavo 1982 m. iš Lynežerio k., Varėnos r.
Žvangučiai, dar vadinami žvanguliais, barškučiais, dzingučiais – šventinių pakinktų dalis. Ant metalinės vielos suverta 11 skirtingo dydžio žalvarinių skambaliukų. Vidurinysis didžiausias, o kiti į kraštus mažėja. Ant kiekvieno žvangučio iškaltas užrašas „METAL“ ir skirtingi skaičiai: 2, 3, 4, 5, 6. Viela, ant kurios sukabinti skambaliukai, apsiūta odinėmis juostomis, kurios viršuje užsegamos sagtimi lyg diržas. Arkliui bėgant risčia, skambaliukai žvanga. Arkliai žvangučiais buvo puošiami per piršlybas, vestuves, Užgavėnes. Muzikantai žvangučius naudojo kaip ritminį muzikos instrumentą. Šiuos žvangučius muziejus gavo 1982 m. iš Lynežerio k., Varėnos r.
Anksčiau juostos turėjo praktinę paskirtį: buvo svarbi drabužio dalis, naudotos lopšiui kabinti, krepšiui ar sėtuvei ant peties parišti, būta net prijuosčių, kilimų, siūtų iš juostų. Rinktinių dzūkiškų juostų Alytaus kraštotyros muziejuje saugoma daugiau nei 130. Juostų ilgis siekia kiek daugiau nei du metrus. Trumpiausia yra vos 117 cm ilgio, o ilgiausioji – net 287 cm. Daugiausia austos iš vilnonių, lininių ir medvilninių siūlų. Kolekcijoje vyrauja raudona spalva, kartais raudona su mėlynos ar žalios atspalviais. Dažniausias ornamentas – rombas ir visos įmanomos jo variacijos. Juostos, ornamentuotos rombu su ataugėlėmis, dar vadinamu „rožele“, buvo audžiamos ruošiantis vestuvėms. Rombas su kabliukais vadinamas „varlyte“, „vėželiu“. Rombas su vienu taškeliu vadintas „akute“, „varnos akute“. Dzūkijoje dovanoti juostą reiškė linkėti gero. Šiandien juostos savo praktinę paskirtį prarado ir virto tautinio kostiumo dalimi, puošniu dekoro elementu. Čia matote seniausią juostą, austą apie 1870 m. Pranės Jungionienės iš Likiškių k., Alytaus r.
Anksčiau juostos turėjo praktinę paskirtį: buvo svarbi drabužio dalis, naudotos lopšiui kabinti, krepšiui ar sėtuvei ant peties parišti, būta net prijuosčių, kilimų, siūtų iš juostų. Rinktinių dzūkiškų juostų Alytaus kraštotyros muziejuje saugoma daugiau nei 130. Juostų ilgis siekia kiek daugiau nei du metrus. Trumpiausia yra vos 117 cm ilgio, o ilgiausioji – net 287 cm. Daugiausia austos iš vilnonių, lininių ir medvilninių siūlų. Kolekcijoje vyrauja raudona spalva, kartais raudona su mėlynos ar žalios atspalviais. Dažniausias ornamentas – rombas ir visos įmanomos jo variacijos. Juostos, ornamentuotos rombu su ataugėlėmis, dar vadinamu „rožele“, buvo audžiamos ruošiantis vestuvėms. Rombas su kabliukais vadinamas „varlyte“, „vėželiu“. Rombas su vienu taškeliu vadintas „akute“, „varnos akute“. Dzūkijoje dovanoti juostą reiškė linkėti gero. Šiandien juostos savo praktinę paskirtį prarado ir virto tautinio kostiumo dalimi, puošniu dekoro elementu. Čia matote seniausią juostą, austą apie 1870 m. Pranės Jungionienės iš Likiškių k., Alytaus r.
Stovynė – medinis įtaisas vaikams mokytis stovėti. Šios stovynės pagrindas padarytas iš storos plačios lentos. Jos kampuose išgręžtos skylutės, į jas įstatyti statinėliai – keturios apvalios lazdelės. Ant šių lazdelių pritvirtintas iš medžio padarytas lankas. Kol mama ruošdavo valgį, dirbdavo pirkioje kitus buities darbus, vaikelis stovynėje saugiai stovinėdavo, tupinėdavo stebėdamas namiškius. Stovynės aukštis – 45 cm. Ji į muziejų atkeliavo iš Varėnos rajono.
Pasitaikydavo, kad stovynėms būdavo panaudojami seni verpimo rateliai, tik prieš tai iš jų buvo išimami stipinai. Kartais stovynėse buvo įtaisoma lentelė vaikui atsisėsti. XX a. I p. pasitaikydavo stovynių su ratukais.
Stovynė – medinis įtaisas vaikams mokytis stovėti. Šios stovynės pagrindas padarytas iš storos plačios lentos. Jos kampuose išgręžtos skylutės, į jas įstatyti statinėliai – keturios apvalios lazdelės. Ant šių lazdelių pritvirtintas iš medžio padarytas lankas. Kol mama ruošdavo valgį, dirbdavo pirkioje kitus buities darbus, vaikelis stovynėje saugiai stovinėdavo, tupinėdavo stebėdamas namiškius. Stovynės aukštis – 45 cm. Ji į muziejų atkeliavo iš Varėnos rajono.
Pasitaikydavo, kad stovynėms būdavo panaudojami seni verpimo rateliai, tik prieš tai iš jų buvo išimami stipinai. Kartais stovynėse buvo įtaisoma lentelė vaikui atsisėsti. XX a. I p. pasitaikydavo stovynių su ratukais.
Lietuva suskirstyta į 5 etnografinius regionus, tačiau, palyginus regionų ribas su mokslininkų, tyrinėjančių lietuvių kalbos tarmes, duomenimis, pamatysime įdomų dalyką – Dzūkijos etnografinės ribos nesutampa su lingvistiniais duomenimis. Dabar mokslininkai mano, jog lietuvių kalbos tarmės ne nyksta, o tiesiog keičiasi. Vis daugiau pietų aukštaičių patarmės vartotojų vartoja bendrinę kalbą ir beveik neišlaiko patarmės ypatybių, netgi nedzūkuoja. Dzūkai su dzūkiška šnekta traukiasi. Vienur kalbama dzūkiškiau, kitur – mažiau. Svarbu, kad jaunoji karta jaustų prestižą kalbėti dzūkiškai, tad išliktų viltis, jog ribos nesitrauks.
Lietuva suskirstyta į 5 etnografinius regionus, tačiau, palyginus regionų ribas su mokslininkų, tyrinėjančių lietuvių kalbos tarmes, duomenimis, pamatysime įdomų dalyką – Dzūkijos etnografinės ribos nesutampa su lingvistiniais duomenimis. Dabar mokslininkai mano, jog lietuvių kalbos tarmės ne nyksta, o tiesiog keičiasi. Vis daugiau pietų aukštaičių patarmės vartotojų vartoja bendrinę kalbą ir beveik neišlaiko patarmės ypatybių, netgi nedzūkuoja. Dzūkai su dzūkiška šnekta traukiasi. Vienur kalbama dzūkiškiau, kitur – mažiau. Svarbu, kad jaunoji karta jaustų prestižą kalbėti dzūkiškai, tad išliktų viltis, jog ribos nesitrauks.
Dzūkijoje dar gyvuoja senosios kryždirbystės tradicijos. Kryžiai statyti kaimuose, atskirose sodybose, kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kryžkelėse, šalia šaltinėlių ir upelių, prašant įvairių malonių, apsaugos nuo nelaimių. Ekspozicijoje mus pasitinka medinis kryžius, stovėjęs Alytaus mieste. Tiesa, jo apatinė dalis prieš patekus į muziejų jau buvo supuvusi. Kryžius turėtų būti maždaug 5–6 metrų aukščio, o gal ir aukštesnis! Dvi nuo kryžmos aukštyn einančios ietys simbolizuoja Jėzaus Kristaus kankinimo įrankius. Tokia kryžių puošyba būdinga išskirtinai Dzūkijai. Kryžiai įvairių švenčių metu buvo puošiami, prie jų meldžiamasi. Dar ir šiandien kai kuriuose senuosiuose Dzūkijos kaimuose kryžius puošia prijuostėlėmis ar tautinėmis juostomis.
Dzūkijoje dar gyvuoja senosios kryždirbystės tradicijos. Kryžiai statyti kaimuose, atskirose sodybose, kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kryžkelėse, šalia šaltinėlių ir upelių, prašant įvairių malonių, apsaugos nuo nelaimių. Ekspozicijoje mus pasitinka medinis kryžius, stovėjęs Alytaus mieste. Tiesa, jo apatinė dalis prieš patekus į muziejų jau buvo supuvusi. Kryžius turėtų būti maždaug 5–6 metrų aukščio, o gal ir aukštesnis! Dvi nuo kryžmos aukštyn einančios ietys simbolizuoja Jėzaus Kristaus kankinimo įrankius. Tokia kryžių puošyba būdinga išskirtinai Dzūkijai. Kryžiai įvairių švenčių metu buvo puošiami, prie jų meldžiamasi. Dar ir šiandien kai kuriuose senuosiuose Dzūkijos kaimuose kryžius puošia prijuostėlėmis ar tautinėmis juostomis.
Kankalas – medinis varpelis, kabintas karvei ar kitam gyvuliui ant kaklo. Pagamintas iš vientiso medžio gabalo. Vidus išskobtas, galuose prie ąselių pritvirtinta virvelė. Kankalo viduje pririšta medinė buoželė. Gyvuliui vaikščiojus, buoželė trankydavosi į medinę kankalo sienelę ir skleisdavo garsą, pagal kurį piemuo galėjo suprasti, kaip toli nuėjo jo ganomas gyvulys. Kankalas galėjo būti su viena, dviem ar trim medinėmis buoželėmis. Kiekvienas kankalas skambėdavo skirtingai, tad ausylas šeimininkas lengvai atskirdavo, ar netoliese vaikščiojusi karvė priklausė jam.
Kankalas – medinis varpelis, kabintas karvei ar kitam gyvuliui ant kaklo. Pagamintas iš vientiso medžio gabalo. Vidus išskobtas, galuose prie ąselių pritvirtinta virvelė. Kankalo viduje pririšta medinė buoželė. Gyvuliui vaikščiojus, buoželė trankydavosi į medinę kankalo sienelę ir skleisdavo garsą, pagal kurį piemuo galėjo suprasti, kaip toli nuėjo jo ganomas gyvulys. Kankalas galėjo būti su viena, dviem ar trim medinėmis buoželėmis. Kiekvienas kankalas skambėdavo skirtingai, tad ausylas šeimininkas lengvai atskirdavo, ar netoliese vaikščiojusi karvė priklausė jam.
Į muziejų medinis dviratis pakliuvo 1979 m., už jį sumokėjus 200 rublių. Dviratį 1920 m. iš medinių lentelių, suveržtų varžtais, pagamino Vaclovas Januškevičius, gyvenęs Aniškio dvare, Luksnėnų apylinkėje. Mediniai ratai sulenkti iš lazdyno, sujungimo vietos sutvirtintos viela. Ratų stipinai taip pat mediniai. Kol lazdyno ratai neperdžiūvo, buvo galima drąsiai važinėtis. Grandinės vietoje naudota stora lininė virvė, ištepta derva. Kad ir kokie dviračio ratai atrodo trapūs, jis buvo naudojamas pagal paskirtį – juo važinėta. Kas žino, gal šiuo dviračiu važiuota ir į pasimatymą su mergele?
Į muziejų medinis dviratis pakliuvo 1979 m., už jį sumokėjus 200 rublių. Dviratį 1920 m. iš medinių lentelių, suveržtų varžtais, pagamino Vaclovas Januškevičius, gyvenęs Aniškio dvare, Luksnėnų apylinkėje. Mediniai ratai sulenkti iš lazdyno, sujungimo vietos sutvirtintos viela. Ratų stipinai taip pat mediniai. Kol lazdyno ratai neperdžiūvo, buvo galima drąsiai važinėtis. Grandinės vietoje naudota stora lininė virvė, ištepta derva. Kad ir kokie dviračio ratai atrodo trapūs, jis buvo naudojamas pagal paskirtį – juo važinėta. Kas žino, gal šiuo dviračiu važiuota ir į pasimatymą su mergele?
Geinys – bitininko prietaisas kopti į medį kopinėti medaus. Susideda iš tvirtos ilgos, maždaug 20 m ilgio virvės, medinio tuščiavidurio, beveik 17 cm ilgio kablio ir 50 cm ilgio bei 8 cm pločio suolelio. Į muziejų šis geinys pakliuvo 1954 m. iš Giraitės k., Varėnos r.
Kopdamas į drevę bitininkas sėdynę užsimesdavo ant peties, o laisvuoju virvės galu apjuosdavo medžio kamieną. Tada specialiu mazgu iš virvės padarydavo kilpą kojai įstatyti. Kitai kojai darydavo kitą kilpą. Padaręs trečiąją, į ją įstatydavo koją, o pirmąją – išardydavo. Taip „kilpiuodamas“ įsikabarodavo į medį 5–6 metrų aukštyje prie esančios drevės. Pasiekęs drevę pritvirtindavo virvę prie kamieno ar šakos ir patogiai sėdėdamas ant suoliuko išpjaudavo korius iš drevės. Baigęs darbą, nusileisdavo žemyn ir geinį atkabindavo vienu rankos truktelėjimu. Geiniai Dzūkijoje naudoti iki XX a. vidurio.
Geinys – bitininko prietaisas kopti į medį kopinėti medaus. Susideda iš tvirtos ilgos, maždaug 20 m ilgio virvės, medinio tuščiavidurio, beveik 17 cm ilgio kablio ir 50 cm ilgio bei 8 cm pločio suolelio. Į muziejų šis geinys pakliuvo 1954 m. iš Giraitės k., Varėnos r.
Kopdamas į drevę bitininkas sėdynę užsimesdavo ant peties, o laisvuoju virvės galu apjuosdavo medžio kamieną. Tada specialiu mazgu iš virvės padarydavo kilpą kojai įstatyti. Kitai kojai darydavo kitą kilpą. Padaręs trečiąją, į ją įstatydavo koją, o pirmąją – išardydavo. Taip „kilpiuodamas“ įsikabarodavo į medį 5–6 metrų aukštyje prie esančios drevės. Pasiekęs drevę pritvirtindavo virvę prie kamieno ar šakos ir patogiai sėdėdamas ant suoliuko išpjaudavo korius iš drevės. Baigęs darbą, nusileisdavo žemyn ir geinį atkabindavo vienu rankos truktelėjimu. Geiniai Dzūkijoje naudoti iki XX a. vidurio.
Trumpakotis rimbas, dar vadinamas bizūnu, padarytas iš stirnos kojos, apipintos odinėmis juostelėmis. Mušamoji dalis supinta iš odinių dirželių ir odinėmis juostelėmis pritvirtinta prie kanopos. Kitame koto gale pritvirtinta odinė kilpa rankai prakišti ir suimti rimbo kotą. Rimbo koto ilgis – 29 cm, o mušamoji dalis – 70 cm. Šį rimbą 1998 m. muziejus įsigijo už 400 litų. Trumpakočiai botagų kotai dar buvo daromi iš medžio, kiškio kojų. Iš gyvūnų kojų padaryti botagai kartais vadinti stimbariais, stirnakojais. Botagų būta įvairių, tačiau visų jų paskirtis – drausminti gyvulį.
Trumpakotis rimbas, dar vadinamas bizūnu, padarytas iš stirnos kojos, apipintos odinėmis juostelėmis. Mušamoji dalis supinta iš odinių dirželių ir odinėmis juostelėmis pritvirtinta prie kanopos. Kitame koto gale pritvirtinta odinė kilpa rankai prakišti ir suimti rimbo kotą. Rimbo koto ilgis – 29 cm, o mušamoji dalis – 70 cm. Toks rimbas 1998 m. kainavo 400 litų. Trumpakočiai botagų kotai dar buvo daromi iš medžio, kiškio kojų. Iš gyvūnų kojų padaryti botagai kartais vadinti stimbariais, stirnakojais. Botagų būta įvairių, tačiau visų jų paskirtis – drausminti gyvulį.
Iškart po karo Alytuje pradėjusios veikti pramonės įmonės buvo nedidukės, įdarbinusios nuo kelių iki kelių dešimčių darbuotojų. Didesnės įmonės atsirado tik 6 dešimtmečio pabaigoje pastačius sviesto gamyklą, duonos kombinatą, linų ir siuvimo fabrikus. Pastarasis buvo įrengtas viename iš caro laikais statytų kareivinių pastatų, ir jame dirbo net 700 darbuotojų! Tačiau didžioji pramonės plėtra mieste prasidėjo 7 dešimtmečio pradžioje, kai buvo nutarta pramonę sutelkti regionų centruose.
Tuo metu atidarytos mašinų, šaldytuvų, metalinių konstrukcijų, gelžbetonio konstrukcijų, vyno gamyklos, medvilnės kombinatas, 8 dešimtmečio pradžioje – mėsos ir eksperimentinis namų statybos kombinatas. Tokiai gausybei gamyklų reikėjo daug darbininkų. Juk juos visus reikėjo apgyvendinti! Tad kylant pramonės įmonėms kartu kilo ir gyvenamieji mikrorajonai, o darbuotojai į Alytų vyko iš visos Lietuvos ir net Sovietų Sąjungos. Jei 1959 m. mieste gyveno šiek tiek virš 12 tūkst. gyventojų, tai 1979 m. mieste jau buvo daugiau 55 tūkst. gyventojų.
Iškart po karo Alytuje pradėjusios veikti pramonės įmonės buvo nedidukės, įdarbinusios nuo kelių iki kelių dešimčių darbuotojų. Didesnės įmonės atsirado tik 6 dešimtmečio pabaigoje pastačius sviesto gamyklą, duonos kombinatą, linų ir siuvimo fabrikus. Pastarasis buvo įrengtas viename iš caro laikais statytų kareivinių pastatų, ir jame dirbo net 700 darbuotojų! Tačiau didžioji pramonės plėtra mieste prasidėjo 7 dešimtmečio pradžioje, kai buvo nutarta pramonę sutelkti regionų centruose.
Tuo metu atidarytos mašinų, šaldytuvų, metalinių konstrukcijų, gelžbetonio konstrukcijų, vyno gamyklos, medvilnės kombinatas, 8 dešimtmečio pradžioje – mėsos ir eksperimentinis namų statybos kombinatas. Tokiai gausybei gamyklų reikėjo daug darbininkų. Juk juos visus reikėjo apgyvendinti! Tad kylant pramonės įmonėms kartu kilo ir gyvenamieji mikrorajonai, o darbuotojai į Alytų vyko iš visos Lietuvos ir net Sovietų Sąjungos. Jei 1959 m. mieste gyveno šiek tiek virš 12 tūkst. gyventojų, tai 1979 m. mieste jau buvo daugiau 55 tūkst. gyventojų.
Okupuotuose kraštuose vokiečiai tvarkėsi kariniais metodais – apskritis ir valsčius valdė paskirti kariniai viršininkai. Jų įsakymai turėjo būti vykdomi be jokių išlygų. Krašte buvo vykdomos žiaurios rekvizicijos: atimami ne tik maisto produktai, bet ir visi vertingesni daiktai: dviračiai, metalo, ypač vario, dirbiniai, arkliai, galvijai, bažnyčiose nukabinami varpai. Lietuva turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę ir dar remti Vokietijos ūkį. Suvaržytas ir gyventojų judėjimas – be atskiro administracijos leidimo drausta važiuoti į kitą apskritį, be paso – išeiti už seniūnijos ribų. Jei caro laikais retas Lietuvos gyventojas turėjo pasą, tai vokiečiai reikalavo, kad visi gyventojai juos ne tik turėtų, bet dar ir nešiotųsi. Pasuose buvo aprašyta žmogaus išvaizda: ūgis, akių spalva, veido forma, plaukai, ypatingos žymės. Visiškai įsitikinti, ar paso savininkas – tikrai jį turintis žmogus, buvo galima pažvelgus į nuotrauką ar patikrinus pirštų atspaudus.
Okupuotuose kraštuose vokiečiai tvarkėsi kariniais metodais – apskritis ir valsčius valdė paskirti kariniai viršininkai. Jų įsakymai turėjo būti vykdomi be jokių išlygų. Krašte buvo vykdomos žiaurios rekvizicijos: atimami ne tik maisto produktai, bet ir visi vertingesni daiktai: dviračiai, metalo, ypač vario, dirbiniai, arkliai, galvijai, bažnyčiose nukabinami varpai. Lietuva turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę ir dar remti Vokietijos ūkį. Suvaržytas ir gyventojų judėjimas – be atskiro administracijos leidimo drausta važiuoti į kitą apskritį, be paso – išeiti už seniūnijos ribų. Jei caro laikais retas Lietuvos gyventojas turėjo pasą, tai vokiečiai reikalavo, kad visi gyventojai juos ne tik turėtų, bet dar ir nešiotųsi. Pasuose buvo aprašyta žmogaus išvaizda: ūgis, akių spalva, veido forma, plaukai, ypatingos žymės. Visiškai įsitikinti, ar paso savininkas – tikrai jį turintis žmogus, buvo galima pažvelgus į nuotrauką ar patikrinus pirštų atspaudus.
XX a. pradžioje Alytuje vyravo medinė architektūra. Dabartinės Vilniaus gatvės pastatai ne išimtis. Per šimtmetį ši gatvė keitėsi ne kartą. Po 1911 m. kairiojo kranto miesto dalį nusiaubusio gaisro pradėta mūro statyba. Taip Alytuje atsirado namas su liūtukais ir dar keli mūsų dienų sulaukę pastatai. Muziejaus ekspozicijoje atkurtas namas, buvęs priešais dabartinę kavinę „Skrydis“, irgi vienas iš pirmųjų mūro statinių. Jame Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs laikrodininkas Borisas Evelsonas, tarpukariu čia veikė saldainių dirbtuvėlė, galanterijos ir kepurių parduotuvė. Šis namas, kaip ir daugelis Alytaus senamiesčio pastatų, buvo sugriautas Antrojo pasaulinio karo metais. Tik išlikę senieji atvirukai ir tarpukario nuotraukos leidžia įsivaizduoti, kaip atrodė pagrindinė miesto arterija, kurioje kūrėsi valdžios įstaigos, bankai, prekybininkai ir amatininkai.
XX a. pradžioje Alytuje vyravo medinė architektūra. Dabartinės Vilniaus gatvės pastatai ne išimtis. Per šimtmetį ši gatvė keitėsi ne kartą. Po 1911 m. kairiojo kranto miesto dalį nusiaubusio gaisro pradėta mūro statyba. Taip Alytuje atsirado namas su liūtukais ir dar keli mūsų dienų sulaukę pastatai. Muziejaus ekspozicijoje atkurtas namas, buvęs priešais dabartinę kavinę „Skrydis“, irgi vienas iš pirmųjų mūro statinių. Jame Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs laikrodininkas Borisas Evelsonas, tarpukariu čia veikė saldainių dirbtuvėlė, galanterijos ir kepurių parduotuvė. Šis namas, kaip ir daugelis Alytaus senamiesčio pastatų, buvo sugriautas Antrojo pasaulinio karo metais. Tik išlikę senieji atvirukai ir tarpukario nuotraukos leidžia įsivaizduoti, kaip atrodė pagrindinė miesto arterija, kurioje kūrėsi valdžios įstaigos, bankai, prekybininkai ir amatininkai.
Baigęs kunigų seminariją, 1890 m. į Alytų atvyko Justinas Staugaitis. Ne kokie jo pirmojo įspūdžio prisiminimai: „Miesto tokio, kaip Alytus, dar man nebuvo tekę matyti. Kelios dešimtys menkučių, šiaudais dengtų, mažais langais triobų, be tvarkos išmėtytų po didelį smiltyną; prie jų menki tvarteliai ir kluoneliai; keli gražesni mediniai, vieni mūro namai – štai ir visas Alytaus „miestas“. Minėtasis mūrinis namas priklausė Julijonui Kostrui, jame iki pat Antrojo pasaulinio karo veikė vaistinė. Antrosios sovietinės okupacijos metu šis namas buvo sujungtas su gretimu. Nukentėjo abiejų namų fasadai ir interjerai, tačiau išliko iki mūsų dienų. Šiandien pastatas rekonstruotas, jame įkurtas alytiškių ir miesto svečių pamėgtas restoranas. Muziejaus ekspozicijoje galima išvysti, kaip atrodė Kostrų namo pirmasis aukštas Pirmojo pasaulinio karo metais išleistuose atvirukuose.
Baigęs kunigų seminariją, 1890 m. į Alytų atvyko Justinas Staugaitis. Ne kokie jo pirmojo įspūdžio prisiminimai: „Miesto tokio, kaip Alytus, dar man nebuvo tekę matyti. Kelios dešimtys menkučių, šiaudais dengtų, mažais langais triobų, be tvarkos išmėtytų po didelį smiltyną; prie jų menki tvarteliai ir kluoneliai; keli gražesni mediniai, vieni mūro namai – štai ir visas Alytaus „miestas“. Minėtasis mūrinis namas priklausė Julijonui Kostrui, jame iki pat Antrojo pasaulinio karo veikė vaistinė. Antrosios sovietinės okupacijos metu šis namas buvo sujungtas su gretimu. Nukentėjo abiejų namų fasadai ir interjerai, tačiau išliko iki mūsų dienų. Šiandien pastatas rekonstruotas, jame įkurtas alytiškių ir miesto svečių pamėgtas restoranas. Muziejaus ekspozicijoje galima išvysti, kaip atrodė Kostrų namo pirmasis aukštas Pirmojo pasaulinio karo metais išleistuose atvirukuose.
XIX a. pabaigoje Alytus tapo svarbiu strateginiu atramos tašku carinės Rusijos vakariniame pasienyje: čia buvo pastatyti fortai, tiltai, trejos kareivinės. Karinę įgulą sudarė net 4 tūkst. kareivių. Miestelyje tuo metu nebuvo tiek gyventojų! Dėl vietovei suteiktos svarbios strateginės reikšmės apylinkėse buvo pavojinga pasirodyti su fotoaparatu. Kažin, ar ramus dailininko pasivaikščiojimas po apylinkes su molbertu ir dažų palete nebūtų atkreipęs kariškių dėmesio. Svarbias vietas buvo galima įamžinti tik gavus srities kariuomenės vado leidimą. Šie griežti apribojimai pasikeitė tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokiečių kareiviai pradėjo fotografuoti miestą ir namiškiams siųsti savo nuotraukomis iliustruotus atvirlaiškius. Jų įamžinti vaizdai šiandien mums labai svarbūs ir įdomūs, nes tik taip galime pamatyti, koks miestas buvo, kaip keitėsi ir ko šiandien esame netekę. Užfiksuotuose vaizduose matome, kad, nors dar ir yra daug medinių pastatų, atsiranda gražių vieno ir dviejų aukštų mūro namų. Pamažu Alytaus veidas keitėsi...
XIX a. pabaigoje Alytus tapo svarbiu strateginiu atramos tašku carinės Rusijos vakariniame pasienyje: čia buvo pastatyti fortai, tiltai, trejos kareivinės. Karinę įgulą sudarė net 4 tūkst. kareivių. Miestelyje tuo metu nebuvo tiek gyventojų! Dėl vietovei suteiktos svarbios strateginės reikšmės apylinkėse buvo pavojinga pasirodyti su fotoaparatu. Kažin, ar ramus dailininko pasivaikščiojimas po apylinkes su molbertu ir dažų palete nebūtų atkreipęs kariškių dėmesio. Svarbias vietas buvo galima įamžinti tik gavus srities kariuomenės vado leidimą. Šie griežti apribojimai pasikeitė tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokiečių kareiviai pradėjo fotografuoti miestą ir namiškiams siųsti savo nuotraukomis iliustruotus atvirlaiškius. Jų įamžinti vaizdai šiandien mums labai svarbūs ir įdomūs, nes tik taip galime pamatyti, koks miestas buvo, kaip keitėsi ir ko šiandien esame netekę. Užfiksuotuose vaizduose matome, kad, nors dar ir yra daug medinių pastatų, atsiranda gražių vieno ir dviejų aukštų mūro namų. Pamažu Alytaus veidas keitėsi...
1985 m. trumpam sustabdžius Alytaus kapinyno archeologinius kasinėjimus buvo atlikti žvalgomieji Alytaus piliakalnio viršutinės gyvenvietės tyrimai. Pagal surastus artefaktus buvo apibrėžta gyvenvietės chronologija: aktyvus gyvenimas čia virė VII-XII a. Kasinėjimų metu aptiktas beveik 60 cm siekiantis kultūrinis sluoksnis. Rasta sudegusių pastatų liekanų, iš akmenų sukrautų židinių, gyvulių kaulų, grublėtosios ir lygiu paviršiumi bei apžiestos keramikos fragmentų, ornamentuotas žalvarinis apkalas, 3 įtveriamieji peiliai, 10 verpstukų, kaulinė adata, žvejybos kabliukas. Patys įspūdingiausi radiniai – pentinas ir lankinė laiptelinė segė.
1985 m. trumpam sustabdžius Alytaus kapinyno archeologinius kasinėjimus buvo atlikti žvalgomieji Alytaus piliakalnio viršutinės gyvenvietės tyrimai. Pagal surastus artefaktus buvo apibrėžta gyvenvietės chronologija: aktyvus gyvenimas čia virė VII-XII a. Kasinėjimų metu aptiktas beveik 60 cm siekiantis kultūrinis sluoksnis. Rasta sudegusių pastatų liekanų, iš akmenų sukrautų židinių, gyvulių kaulų, grublėtosios ir lygiu paviršiumi bei apžiestos keramikos fragmentų, ornamentuotas žalvarinis apkalas, 3 įtveriamieji peiliai, 10 verpstukų, kaulinė adata, žvejybos kabliukas. Patys įspūdingiausi radiniai – pentinas ir lankinė laiptelinė segė.
Įsivaizduokite: sukatės virtuvėje, pusryčiams maišote blynus, ir tik žvilgt, miltų trūksta! Grūdų turite, miltų – ne. Parduotuvė dar neatidaryta. Ką daryti? Atminty iškyla kadais muziejuje matyti akmenys. Vienas didelis, su įdubimu, o kitas apvalus, maždaug stručio kiaušinio didumo. Gerai menate gidą pasakojus apie trinamąsias girnas – ant didžiojo akmens būdavo pilami grūdai, o mažesniuoju juos trindavo. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai lengvas, pastangų nereikalaujantis darbas. Kas nutiks, jei prie vakarienės stalo sėsis dešimt ar daugiau burnų? Ir jei dar pusryčių reiks? Tada grūdų trynimas mažuoju akmenuku gali tapti kančia. Tokios girnos pradėtos naudoti jau vėlyvajame neolite (III tūkst. prieš. Kr. pabaiga–II tūkst. prieš Kr. pradžia). Jomis grūdus malė visą I tūkst. po Kr., kol atsirado sukamosios girnos. Taigi, sugrįžkime prie maišomų blynų. Kaip gerai mes gyvename – jau parduotuvę atidarė, galima miltų nusipirkti!
Įsivaizduokite: sukatės virtuvėje, pusryčiams maišote blynus, ir tik žvilgt, miltų trūksta! Grūdų turite, miltų – ne. Parduotuvė dar neatidaryta. Ką daryti? Atminty iškyla kadais muziejuje matyti akmenys. Vienas didelis, su įdubimu, o kitas apvalus, maždaug stručio kiaušinio didumo. Gerai menate gidą pasakojus apie trinamąsias girnas – ant didžiojo akmens būdavo pilami grūdai, o mažesniuoju juos trindavo. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai lengvas, pastangų nereikalaujantis darbas. Kas nutiks, jei prie vakarienės stalo sėsis dešimt ar daugiau burnų? Ir jei dar pusryčių reiks? Tada grūdų trynimas mažuoju akmenuku gali tapti kančia. Tokios girnos pradėtos naudoti jau vėlyvajame neolite (III tūkst. prieš. Kr. pabaiga–II tūkst. prieš Kr. pradžia). Jomis grūdus malė visą I tūkst. po Kr., kol atsirado sukamosios girnos. Taigi, sugrįžkime prie maišomų blynų. Kaip gerai mes gyvename – jau parduotuvę atidarė, galima miltų nusipirkti!
Kasinėjant Alytaus XIV a. pabaigos–XVII a. kapinyną iš viso buvo surasti 168 žiedai. Didelė dalis žiedų variniai, kiti padengti baltu ar pilkai baltu metalu, yra ir sidabrinių. Kai kurie žiedai priskiriami signetinių žiedų grupei. Tokių rasta 25, daugiausia moterų ir vaikų kapuose. Kai kuriuose iš jų aiškiai matyti išraižyti ženklai, primenantys raides, arba kristogramos. Rasti tik du individualūs žiedai. Vienas jų sidabrinis, susuktas iš plokščios juostelės, puoštas geometriniu ornamentu buvo turtingos moters kape. Vienas jo galas nulaužtas, o kitas užsmailintas. Iš vielučių susukti žiedai buvo rasti tik 5. Taip pat alytiškių moterų kapuose rasti 7 žiedai su sujungtų rankų simboliu. Keliuose tokiuose žieduose matyti aiškios detalės: vidurinėje dalyje sujungtos rankos ir širdelė virš jų, o kraštuose – stilizuotos lelijos.
Kasinėjant Alytaus XIV a. pabaigos–XVII a. kapinyną iš viso buvo surasti 168 žiedai. Didelė dalis žiedų variniai, kiti padengti baltu ar pilkai baltu metalu, yra ir sidabrinių. Kai kurie žiedai priskiriami signetinių žiedų grupei. Tokių rasta 25, daugiausia moterų ir vaikų kapuose. Kai kuriuose iš jų aiškiai matyti išraižyti ženklai, primenantys raides, arba kristogramos. Rasti tik du individualūs žiedai. Vienas jų sidabrinis, susuktas iš plokščios juostelės, puoštas geometriniu ornamentu buvo turtingos moters kape. Vienas jo galas nulaužtas, o kitas užsmailintas. Iš vielučių susukti žiedai buvo rasti tik 5. Taip pat alytiškių moterų kapuose rasti 7 žiedai su sujungtų rankų simboliu. Keliuose tokiuose žieduose matyti aiškios detalės: vidurinėje dalyje sujungtos rankos ir širdelė virš jų, o kraštuose – stilizuotos lelijos.
Pirmieji gyventojai į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikėlė tik susidarius palankioms gamtinėms sąlygoms. Tai nutiko ne anksčiau kaip vėlyvajame paleolite, t. y. XI–X tūkstantmetyje pr. Kr. Neolite – naujajame akmens amžiuje – IV–III tūkstantmetyje pr. Kr., žmonių gyvenimas tapo sėslesnis – jie išmoko lipdyti ir degti puodus, ištobulino akmens dirbinių gamybą. Pamažu įsigalėjo žemdirbystė. Tačiau ženklesni pokyčiai įvyko tik III–II tūkstantmetyje pr. Kr., prie Baltijos jūros atsikrausčius indoeuropiečių gentims. Ateiviai dėl savo keramikinių dirbinių ir specifinės formos kovos kirvių net buvo pavadinti virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonėmis. Manoma, kad Lietuvos teritoriją pasiekė net kelios iš skirtingų regionų atkeliavusių ateivių bangos. Kaipgi atrodė laiviniai kovos kirviai, kurių rasta Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonuose? Prašome pasižiūrėti galerijoje.
Pirmieji gyventojai į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikėlė tik susidarius palankioms gamtinėms sąlygoms. Tai nutiko ne anksčiau kaip vėlyvajame paleolite, t. y. XI–X tūkstantmetyje pr. Kr. Neolite – naujajame akmens amžiuje – IV–III tūkstantmetyje pr. Kr., žmonių gyvenimas tapo sėslesnis – jie išmoko lipdyti ir degti puodus, ištobulino akmens dirbinių gamybą. Pamažu įsigalėjo žemdirbystė. Tačiau ženklesni pokyčiai įvyko tik III–II tūkstantmetyje pr. Kr., prie Baltijos jūros atsikrausčius indoeuropiečių gentims. Ateiviai dėl savo keramikinių dirbinių ir specifinės formos kovos kirvių net buvo pavadinti virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonėmis. Manoma, kad Lietuvos teritoriją pasiekė net kelios iš skirtingų regionų atkeliavusių ateivių bangos. Kaipgi atrodė laiviniai kovos kirviai, kurių rasta Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonuose? Prašome pasižiūrėti galerijoje.
1988 m. buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai Alytaus rajone esančiame Dzirmiškių pilkapyne. Tąsyk pavyko ištirti 16 m skersmens ir beveik 1,5 m aukščio pilkapį. Nukasus žemių ir akmenų sampilą buvo rastas pilkapį juosiantis akmenų vainikas su trimis netaisyklingos formos priestatais. Pilkapyje aptikti 12–18 m. paauglio palaikai su įkapėmis. Tarp jų rastas geležinis ietigalis, du geležiniai pentinai su buoželėmis, juodas puodelis gludintu paviršiumi. Paaiškėjo, kad pastarasis mena dar III–IV a. Archeologų nuomone, šis juodosios keramikos puodelis – itin vertingas radinys, analogų jam Lietuvoje iki šiol, rodos, nėra surasta.
1988 m. buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai Alytaus rajone esančiame Dzirmiškių pilkapyne. Tąsyk pavyko ištirti 16 m skersmens ir beveik 1,5 m aukščio pilkapį. Nukasus žemių ir akmenų sampilą buvo rastas pilkapį juosiantis akmenų vainikas su trimis netaisyklingos formos priestatais. Pilkapyje aptikti 12–18 m. paauglio palaikai su įkapėmis. Tarp jų rastas geležinis ietigalis, du geležiniai pentinai su buoželėmis, juodas puodelis gludintu paviršiumi. Paaiškėjo, kad pastarasis mena dar III–IV a. Archeologų nuomone, šis juodosios keramikos puodelis – itin vertingas radinys, analogų jam Lietuvoje iki šiol, rodos, nėra surasta.
Dažnam, pirmąkart pamačiusiam šiuos eksponatus, į galvą ateina mintis, kad tai – barzdaskučio įrankiai. Tačiau, jei jis tokius šepečius iš tiesų naudotų skusdamas klientų barzdas, greitai tų klientų išvis nebeturėtų...
Šie šepečiai skirti linams šukuoti. Padaryti iš senos kiaulės nugaros šerių, įtvirtintų trumpoje rankenėlėje. Paprastai šeriai buvo pešami nuo paskerstos kiaulės ir tik labai retai kerpami nuo gyvos. Rišant tokį šepetėlį kuokštas šerių buvo sulyginamas viename gale ir maždaug ties viduriu tvirtai surišamas virvele, iš kurios supinama ir šepečio rankena. Tada ji aptepama smala, kuriai sustingus, rankena tapdavo tvirta. Šiais šepečiais šukuodavo jau mediniais šepečiais iššukuotą linų pluoštą. Nors barzdaskučiui tokie šepečiai netiko, bet merginos savo ilgas kasas jais dažnai šukuodavo.
Dažnam, pirmąkart pamačiusiam šiuos eksponatus, į galvą ateina mintis, kad tai – barzdaskučio įrankiai. Tačiau, jei jis tokius šepečius iš tiesų naudotų skusdamas klientų barzdas, greitai tų klientų išvis nebeturėtų...
Šie šepečiai skirti linams šukuoti. Padaryti iš senos kiaulės nugaros šerių, įtvirtintų trumpoje rankenėlėje. Paprastai šeriai buvo pešami nuo paskerstos kiaulės ir tik labai retai kerpami nuo gyvos. Rišant tokį šepetėlį kuokštas šerių buvo sulyginamas viename gale ir maždaug ties viduriu tvirtai surišamas virvele, iš kurios supinama ir šepečio rankena. Tada ji aptepama smala, kuriai sustingus, rankena tapdavo tvirta. Šiais šepečiais šukuodavo jau mediniais šepečiais iššukuotą linų pluoštą. Nors barzdaskučiui tokie šepečiai netiko, bet merginos savo ilgas kasas jais dažnai šukuodavo.
Lietuvos kalvių kalvis Vytautas Jarutis gimė 1936 m. Žagarėje. Vaikystė prabėgo Žemaitijos Dangvietų kaime, prie senos kalvės. Stebėdamas, kaip dirba kaimo kalvis Leonas Rimeikis, išmoko kalvystės amato. Mirus motinai paminklui nukaldino pirmąją saulutę. Nuo to laiko kalvio plaktuko nebepaleido. Tautodailininko V. Jaručio kūryba labai įvairi: medžio dirbiniai, juvelyrika, kalvystės darbai. Visgi įspūdingiausia tautodailininko kūrybos dalis – memorialiniai paminklai ir dekoratyvinės jų viršūnės – kryžiai ir saulutės. Respublikinėse ir užsienio parodose tautodailininkas dalyvavo nuo 1967 metų, surengė per 30 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 1997 m. V. Jarutis už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Autorius mirė 2017 m., palaidotas Alytaus Užupių kapinėse. Kviečiame apžiūrėti muziejui dovanotą V. Jaručio darbų kolekciją.
Lietuvos kalvių kalvis Vytautas Jarutis gimė 1936 m. Žagarėje. Vaikystė prabėgo Žemaitijos Dangvietų kaime, prie senos kalvės. Stebėdamas, kaip dirba kaimo kalvis Leonas Rimeikis, išmoko kalvystės amato. Mirus motinai paminklui nukaldino pirmąją saulutę. Nuo to laiko kalvio plaktuko nebepaleido. Tautodailininko V. Jaručio kūryba labai įvairi: medžio dirbiniai, juvelyrika, kalvystės darbai. Visgi įspūdingiausia tautodailininko kūrybos dalis – memorialiniai paminklai ir dekoratyvinės jų viršūnės – kryžiai ir saulutės. Respublikinėse ir užsienio parodose tautodailininkas dalyvavo nuo 1967 metų, surengė per 30 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 1997 m. V. Jarutis už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Autorius mirė 2017 m., palaidotas Alytaus Užupių kapinėse. Kviečiame apžiūrėti muziejui dovanotą V. Jaručio darbų kolekciją.