Paroda ALYTIŠKIAI AKADEMIJOJE

 

emilija poskute_jaunyste_1970

 

Birželio 22 d. 17 val. muziejuje atidaroma Alytaus menininkų kūrybos, saugomos Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkiniuose, paroda. Šios parodos kuratorius – dailininkas, menotyrininkas, VDA muziejaus parodų salės „Titanikas“ direktorius Vidas Poškus.

Alytaus (ir ne tik) žiūrovams pristatoma šio miesto menininkų kūryba iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių. Pagrindinėje ir svarbiausioje Lietuvos meno aukštojoje mokykloje jau nuo jos įkūrimo pradžios (XVIII a. pab.) buvo kaupiami studentų ir absolventų darbai kaip tam tikri pavyzdžiai, etalonai vėlesnėms besimokančiųjų kartoms. Per keletą audringų tautos ir valstybės gyvavimo šimtmečių kito Vilniaus meno mokyklos reikšmė ir statusas, esminė struktūra. Dabartinė struktūra susiformavo XX a. viduryje, kai, Lietuvai atgavus Vilnių, senojoje sostinėje Kauno meno mokyklos ir Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto pagrindu buvo suformuota Vilniaus dailės akademija (sovietmečiu – LTSR valstybinis dailės institutas).

Alytiškiams, kurių miestas yra nutolęs panašiu atstumu tiek nuo Vilniaus, tiek nuo Kauno, visuomet buvo galimybė rinktis studijuoti menus viename ar kitame iš šių miestų. Egzistavo ir dar viena alternatyva – Šiaulių pedagoginis institutas (dabar – ŠU), o mūsų dienomis atsivėrė platesni – tarptautiniai horizontai. Vis tik nemenkas menininkų, vienokiais ar kitokiais ryšiais susijusių su Alytumi, skaičius visuomet rinkosi Vilnių, tad čia funkcionuojančios institucijos – VDA padalinyje –  muziejuje (ir suformuotame iš buvusiųjų atskirų katedrų fondų) galima aptikti jų pėdsakų.

Reikia pastebėti ir patikslinti, kad kalbant apie alytiškių menininkų kūrinius VDA muziejaus fonduose, esama keleto sąlygiškai, šiek tiek dviprasmiškai skambančių terminų. Vienas jų – „menininko“ apibrėžimas. Pristatomi darbai iš kiekvieno individo gyvenimo etapo, kai jis tik ruošėsi tapti savarankišku kūrėju. Tai studijų laikų kūryba, kurioje paklūstama akademinio ugdymo disciplinai, ne viename darbe galbūt net yra likę ne tik studento, bet ir jį koregavusio dėstytojo prisilietimų. Taip pat reikia pastebėti, kad ypač daug eksponatų VDA muziejaus fonduose yra iš sovietinių laikų, kai dažniau vartota „dailininko“, o ne „menininko“ kategorija. Sąlygiškas yra ir pats alytiškio apibūdinimas – jį galima skirstyti, skaidyti į kelis lygmenis. Alytiškiais galima vadinti žmones, gimusius ir augusius šiame mieste, paskui studijavusius svetur ir po visų wanderschaftų galop grįžusius gyventi ir kurti gimtinėn. Alytiškiais, be jokios abejonės, yra ir tie, kurie gal gimę ar augę kitur, bet yra gyvenę ar šiuo metu reziduoja Alytuje. Prie tokių priskirčiau ir menininkus, kurie su šia vieta yra susiję ne tik giminystės, bet ir (vadinkime juos tokiais) – dvasiniais ryšiais. Geriausiu pavyzdžiu būtų vienas iš XX a. pab. lietuviškosios tapybos klasikų, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tapybos katedros dėstytojas ir vedėjas Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), kurio seneliai gyveno Kurorte, Lelijų gatvėje, ir kurių namuose buvo praleista ne viena šio tapytojo vasara, o ir šiaip kūrybai pašvęstas laikas.

Ši paroda, pristatanti VDA muziejaus saugyklose esančius alytiškių menininkų darbus, nepretenduoja į išsamios tam tikro laikotarpio ar epochos, fenomeno ar reiškinio apžvalgą bei analizę. Tai tik bandymas miesto visuomenei priminti tuos, kurie formuoja vietos kultūrą ir dvasią. Parodoje pristatomi Juozo Brusoko, Juozo Burneikos, Gusto Jagmino, Audriaus Janušonio, Algirdo ir Remigijaus Gataveckų, Jono Kazlausko, Irmos Leščinskaitės, Petro Lisausko, Kosto Poškaus, Emilijos Poškutės-Pumputienės, Arvydo Švirmicko, Arūno Vaitkūno studijų laikų kūriniai.

Paroda veiks iki liepos 25 d.