Prasideda ypatingas laikas – didžiųjų metų švenčių laukimas – Adventas

Advento trukmė nevienoda – jis prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi iki Kūčių. Mūsų senoliams Adventas buvo apmąstymų laikas, per kurį įvertinami per praėjusius metus atlikti darbai, stengiamasi atsigręžti į savo vidinį pasaulį, šalia esantį, pastebėti tą, kuriam reikia pagalbos, padrąsinančio žodžio. Tai žmonių fizinio ir dvasinio apsivalymo metas. Senovėje tikėta, jog švara Advento metu, lems švarius ir sveikus ateinančius metus.

Tradicinėje lietuvių kultūroje Advento vakarai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus, audžiant. O kad vakarai neprailgtų sugalvodavo, kaip juos paįvairinti: kas dainomis, kas žaidimais, kas pasakojimais ar burtais. Jaunimas vakarodamas pažaisdavo ir ratelius pašokdavo, spėdavo ateitį ar mėgindavo sužinoti iš kurios pusės laukti piršlių, tik viskas vykdavo santūriau, labiau priminė ne linksmybes, o apeigas. Dzūkijoje papročiai leisdavo ir padainuoti. Čia išliko labai senoviškų advento dainų, atpažįstamų iš priedainio „leliumai“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“.

Svarbi Advento tradicija – pasninkas, t.y. laikas, kai atsisakoma mėsiškų ir pieniškų valgių, siekiama dvasinio tikinčiųjų susilaikymo nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų. Būta ir tam tikrų šiam laikotarpiui būdingų draudimų: sakyta, kad negalima avelių kirpti, pagalvių pilti, malkų skaldyti, kad triukšmingi darbai nesukeltų audrų, nepakenktų trobesiams, gyvuliams ir žmonėms. Stengtasi nesiskolinti ir visas skolas atiduoti, kad netektų skolintis visus metus. Advento metu daug dėmesio buvo skiriama gamtos stebėjimams ir burtams. Nuo seno Advento dieną pagal orą, dangaus kūnų padėtį buvo įprasta spėti, kokie bus ateinantys metai. Jei pusto – bus geras vasarojus, jei danguje saulė – bus daug daržovių. Karštą vasarą žada šaltas Adventas, o dažni atodrėkiai atneš dosnų rugių derlių. Nemažai Šv. Andriejaus dieną būdavo ir įvairiausių spėjimų, susijusių su būsimu jaunikiu, jaunąja ir vestuvėmis.

Dar viena graži ir jauki tradicija – Advento vainikas. Šis paprotys Vakarų Lietuvoje jau buvo žinomas prieš gerą šimtmetį. Visose šeimose nuo pat pirmosios Advento dienos ant stalo buvo dedami gražiai nupinti, papuošti advento vainikai su keturiomis žvakėmis. Šios tradicijos pradžia siejama su XIX a. Manoma, kad idėja priklauso vokiečių liuteronų pastoriui iš Hamburgo Johanui Heinrichui Wichernui. Jis įkūrė prieglaudą miesto našlaičiams, kurie elgetavo ir miegojo gatvėse. Advento metu vaikai vis klausdavo, ar jau atėjo Kalėdos. Kad laukimas būtų šviesesnis, jaukesnis pastorius ant vežimo rato pritvirtino vainiką, o jame įtvirtino 19 mažų raudonų žvakučių ir 4 dideles baltas. Kiekvieną Advento dieną būdavo uždegama po raudoną žvakelę, o sekmadieniais – baltą. Kalėdos ateidavo, kai būdavo uždegama paskutinė žvakė. Paprotys netruko išplisti protestantų bažnyčiose, bet buvo atsisakyta mažų žvakelių ir paliktos tik didžiosios, žyminčios Advento savaites. Vainikas paplito šeimose, krikščioniškose įstaigose, bažnyčiose ilgainiui ir visame pasaulyje. Vainiko žvakės tradiciškai būdavo trys violetinės ir viena rožinė.

Yra labai gražus mūsų senolių tikėjimas, kad jeigu žmonės per visą Adventą nesibartų, nesipyktų, vienas kitam pataikytų geresnį žodį, tai kitais metais žemėje įsivyrautų taika. Linkime gražaus ir ramaus laukimo.

Informaciją parengė muziejininkė-edukatorė Onutė Sakevičienė