Žiemos šventės tradicinėje lietuvių kultūroje – bene labiausiai apipintos įvairių tikėjimų, spinduliuojančios laukimu, atsinaujinimo, atgimimo viltimi. Advento laikotarpis, trukęs keturias savaites, baigiamas šventu Kūčių vakaru. Tai laikas, apgaubtas ypatinga atmosfera, susikaupimu.

Ruošiantis Kūčių vakarienei tarsi visi tam skirti veiksmai įgydavo sakralią prasmę. Labai svarbu buvo prie stalo sėstis, kai visi namai sutvarkyti, švarūs. Visi namiškiai sugrįžę iš pirties, persirengdavo švariais šventiniais drabužiais. Švarinimosi ritualuose galima įžvelgti tam tikrą atsinaujinimo intenciją. Namai ne tik švarūs, bet ir papuošti: langai, lentynėlės dažnai buvo dekoruojamos balto popieriaus karpiniais, rankšluostinėje pakabinamas baltas gražus šventinis rankšluostis, veriami papuošimai iš šiaudų, o virš stalo kabinamas besisukantis šiaudinis sodas. Visa tai tamsiai, niūrokai dzūko pirkiai neabejotinai suteikdavo šventiškumo įspūdį. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje per mokyklas ir dvarų kultūrą ėmė plisti eglučių puošimo tradicija. Eglutės puoštos obuoliais, riešutais, šiaudiniais žaisliukais, karpiniais, kepiniais, žvakutėmis. Lazdijų rajone eglišakiais buvo puošiamos namų palubės. Eglutė dažniausiai puošta Kūčių vakarą ir džiugindavo namus iki Trijų karalių.

Pasirodžius Vakarinei žvaigždei buvo sėdama už stalo. Dzūkijoje tikėta, kad jei nesivėlinsi prie Kūčių stalo, tai visus darbus ateinančiais metais atliksi anksčiau. Stalas per Kūčias tampa ypatinga vieta, nes už jo, manyta, susirenka tiek gyvieji, tiek mirusieji tos šeimos nariai. Senu papročiu po balta staltiese buvo dedamas šienas. Apie Varėną į Kūčių stalui skirtą šieną dar būdavo įdedama džiovintų mėtų, tikintis ne tik gaivaus aromato, bet ir gerųjų dvasių priviliojimo. Šienas buvo dedamas ne tik namiškių būsimų metų sėkmei spėti nemačiomis traukiant iš po staltiesės po šiaudelį, bet ir tam, kad kitąmet gyvuliams netrūktų pašaro. Visas šienas vėliau – tiek buvęs po staltiese, tiek jo likutis pagarbiai paliktas po stalu – buvo atiduodamas gyvuliams.

Nuotr. Dovilė Balčiūnaitė-Svirskė

Tradiciškai ant stalo pirmiausia statytas (kartais guldytas) kryželis, paplotėlis, uždegama žvakė. Žvakės šviesa simbolizavo Jėzaus Kristaus gimimą, viltį, pasaulio atsinaujinimą, taip pat priminė apie vakarienėje, kaip tikėta, dalyvaujančių mirusiųjų vėles. Įdomu tai, kad Dzūkijoje nebuvo pamirštami ir lėkštelės padedamos artimiesiems, esantiems svetur, toli nuo namų. Vakarienė pradedama malda. Apie Alytų buvo taip meldžiamasi: „ačiū, Dievuli, už šią skalsią vakarienę, kad tu mums suteikei jėgų dar visiem ją valgyti“. Dalindamiesi paplotėliu artimieji į šį veiksmą sudėdavo visą meilę, padėką, džiaugsmą vienas kitu linkėdami sveikatos, ramybės, taikos, sėkmės darbuose.

Kūčių valgiai, kaip teigia Juozas Kudirka, turi ir simbolinę prasmę – dauguma jų kilę iš biblinių siužetų ir senosios liaudies pasaulėjautos. Kūčių stalas neapsieidavo be obuolių, žirnių, įvairių grūdų, medaus, silkės, žuvies, spanguolių, duonos, riešutų, kūčiukų, aguonpienio, kisieliaus. Nė vieno dzūko stalas neįsivaizduotas be grybų patiekalų. Kalbos prie Kūčių stalo – tai lyg praėjusių metų apžvalga ir kartu viltingas žvilgsnis į kitus metus.

Svarbus Kūčių šventės elementas visada buvo ateities spėjimai. Pavyzdžiui, iš jau minėto šieno iš po stalo ar staltiesės žmonės spręsdavo tiek apie ateinančių metų derlių, tiek apie gyvenimo sėkmę ar net trukmę.
Kalėdų dovanų tradicija sutampa su eglutės puošimo paplitimu. Tad ir dovanos dažnai buvo tokios kaip ir eglutės papuošimai – riešutai, riestainiai, obuoliai.

Negalima nepaminėti adventinio ir Kalėdų laikotarpio dzūkiškų dainų su ypatingais priedainiais „leliumoj“, „aleliuma rūta“, „aleliuma loda“, „kalėda“ ir kt. Savo melodingumu, archajiškumu šie žodžiai pasiveja mus lyg paslaptingi „burtažodžiai“ – garsažodžiai, kurių reikšmė šiandien jau tik nujaučiama. Nors advento laikotarpiu pasilinksminimai, šokiai buvo draudžiami, visgi Dzūkijoje būta jaunimo susiėjimų, kur nevengta nei dainų padainuoti, nei ratelių pažaisti. Tik, žinoma, daug ramiau, santūriau. Kalėdinis laikas jaunimui buvo itin džiugus, nes nuo jo iki pat gavėnios pradžios – piršlybų, vestuvių laikas. Kūčių naktį ne viena mergina paslapčia mėgindavo „išburti“ savo mylimąjį.

Tiek advento, tiek Kūčių, Kalėdų tradicijose yra tampriai persipynę tiek krikščioniški, tiek ikikrikščioniški elementai. Kaip yra sakęs prof. Libertas Klimka, lietuviai turi išlaikę nepaprastą intuityvų santykį su tradicija. Keičiasi laikmečiai, visuomenė, tradicijos. Tačiau Kūčių vakaras kiekvienam iš mūsų neša su niekuo nesulyginamą sakralumo, stabilumo, vilties, pasitikėjimo žinią. Kasmet.

Rasa Stanevičiūtė
Alytaus kraštotyros muziejaus
Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja