„Šiandien dar rasime audėjų, savo rankomis audžiančių neįtikėtino grožio ir sudėtingumo lovatieses, rankšluosčius, juostas. Tačiau laikas neišvengiamai pasiima su savimi žmones, jų darbus, istorijas. Po metų, kitų šių audėjų jau galime ir nebesutikti. Muziejininko pareiga – stengtis suspėti visa tai užfiksuoti“, – sako muziejininkė Rasa Stanevičiūtė. Anot jos, tai tik vienas pavyzdys, kodėl itin svarbi muziejininko darbo dalis yra ekspedicijos – galimybė rinkti medžiagą apie istoriją, papročius, buitį, kūrybą ir gyvenimą.
Apie patirtis, kai kalbinami žmonės įsileidžia ne tik į namus, bet ir į širdis, apie 10 ar daugiau valandų trukmės garso įrašus, virstančius svarbia medžiaga, bei įsimintiniausius momentus ekspedicijų metu pasakoja Rasa Stanevičiūtė, Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja.
Ekspedicijų būna įvairių. Kokios ekspedicijos organizuojamos Alytaus kraštotyros muziejuje?
Ekspedicijų pobūdis priklauso nuo tyrinėjamos temos. Muziejininkai, sužinoję apie vertingos informacijos galintį suteikti žmogų, dažnai važiuoja su juo pasikalbėti. Tai – ne ekspedicija, o tik trumpa išvyka. Neretai tai būna garbaus amžiaus vyrai ir moterys, kurie pasakoja apie savo patirtis, dirbtus darbus, dalijasi prisiminimais apie įvairius istorinius įvykius. Platesnėms temoms tyrinėti, arba stengiantis vienu metu užfiksuoti kuo daugiau medžiagos, organizuojamos ilgesnės, kelias dienas trunkančios ekspedicijos.
Paprastai jos – didesnės ar mažesnės – muziejuje organizuojamos kasmet, dažnai net kelis kartus per metus. Šiemet muziejininkai kartu su Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojomis vyko į dvi ekspedicijas Druskininkų ir Varėnos rajonuose. Tai – jau ne pirmus metus trunkantis sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdys, nes šių ekspedicijų metu muziejininkai surenka daug medžiagos jiems rūpimomis temomis, o Lietuvių kalbos institutui ji yra labai vertinga tyrinėjant tarmes.
Rasa Stanevičiūtė (dešinėje) su muziejininke Gita Jakučioniene 2020 m. ekspedicijoje | G. Bernatavičiaus nuotr.
Kaip vyksta ekspedicijos? Ar svarbu viską suplanuoti iš anksto, ar visgi spontaniškai aplankytoje sodyboje galima atrasti įdomių pašnekovų?
Pirmiausia grupė muziejininkų sudaro ekspedicijos planą, kuriame numato tyrinėtinus punktus, svarbius objektus, suderina su kelione susijusias detales. Su būsimais pateikėjais, informantais – žmonėmis, kuriuos planuojama kalbinti – kartais susisiekiama iš anksto. Dažniau muziejininkų apsilankymas jiems būna netikėtas. Šis momentas taip pat gali būti vertingas, nes žmogus, jei tik gali mums skirti savo laiko, pokalbiui nebūna iš anksto pasiruošęs, o tai reiškia, kad pasakoja mums „nenudailintą“ istoriją. Pokalbio sėkmė labai priklauso tiek nuo muziejininko – jo gebėjimo moderuoti pokalbį, įsijausti į pateikėjo pasakojamas istorijas, tiek nuo kalbinamo žmogaus – jo nuotaikos, bendravimo įgūdžių, pasitikėjimo muziejininku.
Ekspedicijose pasitaiko ir daugiau neplanuotų dalykų – kartais malonių, kartais – nelabai. Pavyzdžiui, tenka gerai apsižvalgyti, ar šalia durų, į kurias jau ketinai belstis, netupi koks nedraugiškai nusiteikęs šuo. Ne vienam muziejininkui yra tekę būti gerokai išgąsdintam ar net pakeisti savo maršrutą dėl tokių sargybinių!
Kokia medžiaga dažniausiai renkama ekspedicijų metu?
Renkamos medžiagos turinys labai įvairus: tai informacija istorinėmis, etnografinėmis, lingvistinėmis temomis, žmonių gyvenimo istorijų, įvairių objektų ir jų kaitos fiksavimas. Kalbant pavyzdžiais – muziejininkus domina temos nuo senųjų akmens amžiaus gyvenviečių iki tradicinės dzūkiškos virtuvės gėrybių.
Pavyzdžiui, man asmeniškai yra tekę keliauti į senuosius etnografinius Dzūkijos kaimus Varėnos rajone rinkti medžiagos apie prijuostėlių rišimo ant kryžių tradiciją. Alytaus rajone prieš kelerius metus kalbinau garbaus amžiaus žmones apie jų vaikystės patirtis – kasdienybę, žaidimus, to meto vaikų auklėjimo specifiką. Būta ir daugiau aktualių temų – nuo moterų kasdienybės permainingame XX amžiuje iki dzūkų sapnuojamų sapnų.
Kokia forma medžiaga renkama? Kalbinant žmones, pokalbiai įrašomi, žinoma, būtinai su pateikėjų sutikimu. Nė viena ekspedicija neapsieina ir be vaizdų fiksavimo – fotografavimo, filmavimo.
Turbūt kartais tenka parsivežti keliolikos valandų įrašus?
Įrašų, padarytų ekspedicijų metu, trukmė būna labai įvairi, pavyzdžiui, iš šiais metais vykusios 3 dienų ekspedicijos parsivežiau apie 11 val. įrašų. Žinoma, tik surinkti medžiagą nepakanka, norint sutvarkyti, paruošti tokios trukmės įrašus toliau naudoti, dar reikia gerai paplušėti.
Akivaizdu, kad ekspedicijų metu surenkama labai daug įvairios ir tikrai vertingos medžiagos. Kur ji vėliau keliauja?
Ekspedicijų metu surinkta medžiaga keliauja į muziejaus ir bendradarbiaujančių institucijų, jeigu tokios yra, archyvą, gali būti panaudojama kaip parodų, ekspozicijų, straipsnių, edukacinių užsiėmimų dalis. Pavyzdžiui, kuriant naująją muziejaus etnografinę ekspoziciją „Sodzius Dzūkijon“ buvo panaudota ekspedicijų metu surinkti autentiški kaimo garsai, dzūkiška kalba, dainos.
Iš ekspedicijų neretai parsivežame ir įvairių eksponatų – senų daiktų iš palėpių ir rūselių.
Kalbinant Dzūkijos etnokultūros ir liaudies folkloro puoselėtoją Vandą Mockevičienę | D. Balčiūnaitės nuotr.
Ekspedicijų metu turbūt prisirenkate ne tik muziejui vertingos medžiagos, bet parsivežate jus asmeniškai paliečiančių emocijų, akimirkų?
Tikrai taip! Visada prisirenkame gražių prisiminimų ne tik bendraudami su pateikėjais, bet ir keliaudami po nuostabiąją mūsų Dzūkijos gamtą. Prisimenu vieną ankstyvą ir saulėtą vasaros rytą – apie 6 val. – kai pakeliui į Marcinkonis užsiropštėme į Puvočių apžvalgos bokštą su šiltos kavos puodeliais. Gaivi ryto tyla, pušų viršūnės, nesibaigiantis žalias horizontas ir puiki komanda šalia – tokios dienos pradžios, patikėkite, puikiai motyvuoja darbingai dienai!
Kodėl Tavo nuomone svarbu vykti į ekspedicijas, rinkti įvairią informaciją?
Labai svarbu yra fiksuoti tiek materialiųjų, tiek nematerialųjį paveldą. Pavyzdžiui, šiandien dar rasime audėjų, savo rankomis audžiančių neįtikėtino grožio ir sudėtingumo lovatieses, rankšluosčius, juostas. Tačiau laikas neišvengiamai pasiima su savimi žmones, jų darbus, istorijas. Po metų – kitų šių audėjų jau galime ir nebesutikti. Muziejininko pareiga – stengtis suspėti visa tai užfiksuot. Pasak kultūros istorikės Irenos Reginos Merkienės, būtų nedovanotina palikti užmarščiai senuosius amatus, verslus, medicinines ir kitas žinias, papročius, meninę ir techninę kūrybą. Duomenų apie juos rinkimas – savotiška investicija į ateitį, nes, kaip sakoma, „nauja yra visai užmiršta sena“.
Kuo Tau pačiai įdomi ši muziejininko darbo dalis?
Dažniausiai ekspedicijos – tai laikas su žmonėmis. Tai galimybė pamatyti, kaip, kuo jie gyvena, kaip suvokia save ir pasaulį, kas jiems svarbu. Neretai būna, kad žmogus įsileidžia ne tik į namus, bet ir į savo širdį, prisimindamas ne tik džiugias, bet ir sudėtingas gyvenimo akimirkas, plačiai atsiverdamas jį aplankiusiam muziejininkui ir jo diktofonui. Tai labai vertinga patirtis.
Kalbino Dovilė Balčiūnaitė-Svirskė
2019–2020 metais vykdytų ekspedicijų fotografijos – Giedriaus Bernatavičiaus ir Dovilės Balčiūnaitės-Svirskės
