Kovo 9 d. (šeštadienį), 14 val., Audiovizualiųjų menų centre (Kauno g. 9, Alytus) duris atveria Ilonos Junevičienės (keramikos) ir Benjamino Jenčiaus (tapybos) darbų paroda.
Jungtinė Alytaus kūrėjų paroda šiais metais kviečia stabtelėti ties trapiais, bet esminiais žmogaus ir gamtos virsmais bei būsenomis.
Žemė ir vanduo – pirmapradės stichijos, iš kurių kyla visa, kas gyva. Jos ir kasdieniškos, buitiškos, tačiau talpina tai, kas žmogui šventa.
Ar įmanoma suvaldyti stichiją? Sakyčiau, Ilonos ir Benjamino kūryboje tai dialogas, kai vienas kito klausomasi. Žmogus pasakoja, kas jam virpa sieloje arba skauda, o ši atsako. Kūrėjų darbai – tai pirmapradės medžiagos ir žmogaus dialogai. Autoriai pasiduoda šioms stichijoms, gėrisi nenusakomomis kūrybiškumo galimybėmis ir atranda savo būdą, kaip „jas prakalbinti“. Ar perskaitote šią kalbą? Ar suprantate, apie ką jie kalba?
Ilona užaugusi tarp Dzūkijos miškų ir Nemuno, jai būdingas neskubrus, kantrus žvilgsnis į šalia vykstančius reiškinius. Keramika susižavėjo besimokydama Alytaus dailės mokykloje pas a. a. Vytautą Ledą. Mokėsi Vilkijos Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniojoje amatų mokykloje. Dailės studijas baigė Šiaulių universiteto menų fakultete. Jau eilę metų dalinasi keramikos paslaptimis su savo mokiniais. Tačiau asmeninė kūryba labai svarbi gyvenimo dalis. Aktyviai dalyvauja simpoziumuose, pleneruose, grupinėse parodose, yra surengusi keliolika personalinių parodų. Kūrinys „Pilnatis“ buvo išeksponuotas Vilniaus keramikos bienalėje 2022 m. ir LTQ 23: bendruomenės 5-ojoje Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalėje 2023 m. „Laikina būsena“ pateko į konkursines parodas – Tarptautinę keramikos parodą 3rd Bon Art project „Transformation“, Irane 2021 m. ir XV Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodą PAVASARIS, Vilniuje. Ilona yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, turi Meno kūrėjo statusą.
Parodoje eksponuojama keramikos darbų kolekcija išsiskleidžia trijose salose. Vienoje iš jų akmens masės Karmazinų slėnio anagamoje išdegti darbai. Tai ilgas ir sudėtingas keramikos degimo procesas, po kurio atsiranda nenuspėjami spalviniai niuansai bei išsilydžiusių ir sustiklėjusių pelenų faktūros. „Kokonas“, „Žydėjimas“, „Nubudimas“, „Tirpsmas“ ir kiti darbai savo išraiška arti žemės. Autorė jautriu žvilgsniu atskleidžia ir įprasmina trapius gamtos virsmus. Kūrėja stebi ir išgyvena gyvybingą skleidimąsi ir neregimą judesį, kuris labiau vyksta objekto (ir žmogaus) viduje nei išorėje.
„Būsenų saloje“ elektrinėje krosnyje degti aukšto degimo darbai, kuriuose Ilona derina akmens masę ir porcelianą. Čia svarbi formų kaita, kuriai įtakos turi apšvietimas, temperatūra. „Supustyti“, „Laikina būsena“ ir kiti darbai, poveikio liudininkai, kuriuose autorė įamžino keramikoje neišvengiamą transformaciją. Žmogaus gyvenimas turi panašumų su procesais, vykstančiais krosnyje. Darbai tarsi žmogaus transformavimosi metaforos, atspindinčios tiek gamtos atšilimus bei atšalimus, tiek vidinius, santykių, išgyvenimų kaitros pokyčius, formuojančius asmenybę.
Sala „Tėvynė“. Porceliano, akmens masės, stiklo instaliacija, inspiruota Lietuvoje gimusios ir Izraelyje gyvenusios poetės Lea Goldberg kūrybos. Keramikos ir poezijos kūrinius jungia tėvynės tema bei tapatybės klausimai: kodėl mes tokie? Iš kur atėjom? Kokioj aplinkoj užaugom? Ko netenkame, išstumti iš savo žemės? Poetė ilgesingai atveria atitrūkimo nuo mylimo vaikystės kraštovaizdžio ir prisitaikymo prie naujo, kuris jau yra jos istorinė tėvynė, sopulį:
„Gal paukštis klajojantis, tik tas,/ Pakibęs visad tarp dangaus ir žemės,/ Dviejų gimtinių skausmą supras./ Su juo ir aš kraštus du apgyvenus,/ Dukart išaugus, leidau dvi šaknis,/ Kaip mano pušys – į abi šalis.“. Bendra dviejų tėvynių jungtis L. Goldberg poezijoje yra pušis – stabilumo ir ryšio su žeme metafora. Neatsitiktinai ir Ilonos kūrinyje „Laiškai Lėjai“ centrinis – pušies motyvas, tapytas ranka liustrais ir auksu. Dekolių pavidalu atsiranda ir poetės atvaizdas (paimtas iš 100 šekelių kupiūros). Keramikė akcentuoja, jog „svarbu turėti šaknis ir jų nepamesti“.
Benjaminas, grynosios akvarelės meistras, gimė Radviliškyje, mokytojų šeimoje. Akvarelės technikos įgūdžius perteikė dailės būrelio mokytoja Danguolė Paliliūnaitė. 1974 m. baigė Šiaulių universiteto Pedagogikos fakulteto dailės specialybę. Kūryboje lydėjo ne vienas talentingas mokytojas. Autoriaus kūryba nukeliavo ilgą kelionę nuo natiurmortų, peizažų iki abstrakčios, beobjektės kūrybos. Kūrėjas liko ištikimas akvarelei nuo pirmų pažinties su šia subtilia technika dienų. Tai kelių dešimtmečių kelionė. Ir ši ištikimybė išpuoselėjo autentišką stilistiką, meistrystę. Šiandien Benjaminas – vienas ekspresyviausių akvarelės technikos meistrų Lietuvoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tai gausiai tapantis kūrėjas. Kūrybiniu laikotarpiu yra įvykę daugiau nei 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Darbai saugomi nacionalinėse ir privačiose kolekcijose.
Benjamino neatsiejamas bendradarbis vanduo turi atmintį ir nuojautas. Darbai alsuoja muzikalumu ir poezija, kupini tekėjimo, vandens šėlsmo, tyro gaivumo, subtiliai kviečia pasivaikščioti po dvasiai artimas erdves. Tai nėra vien meistriškas spalvų, kompozicijos, tonų derinimas. Šie tėra kalbos įrankiai, jų pagalba autorius kuria pasaulius. Ar net labiau pasiduoda į akvarelės keliones, kuriose Benjaminas jau nepasiklysta.
Kūrėjas subtiliai jaučia gamtos virpesius, kurie popieriaus lakštuose išsilieja netikėčiausiomis vandens spalvų choreografijomis. „Patvinusios upės geismas“, „Vėlyvojo laiko vargonai“, „Vasaros virpesiai“, „Pavasario stygos“. Ekspresyvios, tačiau kupinos romantikos autoriaus impresijos.
Benjamino darbai asmeniški, dalis kupini savotiškos mistikos, pvz. „Sakralinis“. Kūrėjo neatsiejamas bendradarbis, vanduo, turi atmintį ir nuojautas. Neretai darbuose tvieskia šviesos stulpas ar rėžis, tarsi koks pranašiškas apvaizdos ženklas. Autorius nelinkęs atskleisti šių asmeninių kelionių išgyvenimų, žiūrovas su darbu kuria savo santykį, ir kiekvienas atranda tai, kas jam labiausiai suskamba.
Tekstas: Gitos Jakučionienės
